Blog'as < Atgal
Beskidy MTB Trophy 2014 (Lenkija)
Autorius: Paulius Natalevičius

Beskidy MTB Trophy- daugiadienės varžybos, vykstančios Lenkijos kalnuose, šalia Slovakijos sienos, Istebnos miestelyje, jos čia jau vyko 8 - ąjį kartą. Šios varžybos yra jau Europinio lygio ir gerai žinomos tarp kalnų dviračių mėgėjų. Čia yra tikrų tikriausi kalnai, ko pas mus Lietuvoje nepamatysi ir nepajusi nei su žiburiu. Anksčiau aš tai esu matęs tik nuotraukose, kadangi tokiose vietovėse niekada apskritai gyvenime neesu buvęs. Šį sykį nusprendžiau tai išbandyt savo kailiu, kadangi mane labiausiai traukia būtent MTB (kalnų dviračių) disciplina. Taigi su keletu kolegų išvykstam į Lenkiją, išvažiuojam naktį, kad būtų mažesnis eismas ir kad nuvykę ryte turėtume dar visą dieną apsižvalgyt, įsikurt ir panašiai. Praktiškai per visą Lenkiją važiuojant, atrodo, kad viskas yra panašiai kaip mūsų Tėvynėje, vyrauja lygumos, tačiau pravažiavus kiek tolėliau už Krokuvos, jau horizonte atsiveria kalnų peizažai. Artėjam vis arčiau ir kalnai jau tiesiog šalia ir jau pradeda atsirast galvoje mintys kaip čia reikės aplamai važiuot, vietomis tie pakilimai tikrai labai ilgi ir dar koks jų statumas... Įvažiuojam į Istebnos miestelį, pravažiuojam starto miestelį, nuo kurio visas keturias dienas teko startuot, važiuojam link gyvenamosios vietos, jau lieka apie 5 kilometrai, vaizdai tiesiog puikūs. Įsikuriam, važiuojam į parduotuvę, vakare pasiimti starto paketą ir jau morališkai ruošiuosi rytdienos startui.

 

Taigi, 1-oji diena: abi grupės važiuojam tą pačią trasą. Čia yra dvi grupės: Mega ir Classic. Aš važiuoju Classic - tai ya ilgesnis ir sunkesnis variantas, keista kodėl jis ne Giga vadinamas, nes pavieniuose jų etapuose būtent taip juos ir vadina. Pirmi įspūdžiai tokie, kad pakilimai ten be pabaigos, nusileidimai taip pat labai ilgi, bet nuo raumenų įtampos pavargsti ne ką mažiau negu važiuojant į įkalnę, atsikvėpt tiesiog nėra kada :) Akmenų tiesiog pilna, o ir jų aštrumas, kas paskui man kainavo daug minučių praleidžiant montuojant ir klijuojant kameras sekančiomis dienomis. Oras geras, lietaus nei kvapo, purvynų taip pat buvo nedaug. Gal ties kokiu 15-tu kilometru užlenkiu truputį galinį permetėją, ko pasekoje turėjau visas varžybas važiuoti su mažai pavarų, bet prisikapsčiau iki finišo 48 (bendroje įskaitoje), kas man jau pasirodė, kad turiu potencialo šiose varžybose siekt rezultato. Gerai, kad turėjome atsarginį galinį permetėją, po varžybų jį pakeičiau ir sekančią dieną buvo galima startuoti su tvarkinga technika.

2-oji diena: nuo starto automobilis šį kartą vedė net 16km iki Slovakijos miškų (tarp kitko startuojant kiekvieną etapą automobilis iš miestelio kurį laiką veda iki miškų, kas man labai patikdavo, gaudavosi neblogas apšilimas), kaip ir visas dienas varžybos prasidėdavo geru pakilimu, tačiau man  juose pakankamai neblogai sekdavosi ir nemažai ką aplenkdavau. Ši diena pasižymėjo didžiausiu sukilimu (apie 3100m) ir techniškiausiais ruožais, buvo keletas labai sudėtingų „single trackų“ (vienvėžių takelių) su dideliais akmenimis, tarp jų reikėdavo manevruot. Pats nustebau, bet man ten pakankamai gerai sekdavosi ir pavykdavo pavyti tikrai pajėgius dalyvius, kai kurie įkalnėse mane jau palikdavo. :) Šį kartą jau gavome vietomis ir lietaus, tačiau jis nebuvo labai stiprus, nors jo užteko, kad kai kurios vietos taptų itin slidžiomis, ypač akmenys ir šaknys. Šią dieną pirmą kartą prasidūriau galinę padangą, važiavau be kameros su sandarikliu, tačiau skylė, tiksliau dvi buvo per didelės, kad jas užsandarintų, gavau vadinamąjį „snake bite“ (gyvatės įkandimą). 19 minučių praradau, užėmiau jau tik 64vietą.

 

3 - ioji diena. Oras jau kiek geresnis , nebelyja, nors šilta nėra. Iš tiesų temperatūra visas tas dienas buvo panaši kaip ir Lietuvoj, tokia ne visai vasariška. Nuotaika nebloga, savijauta taip pat, nors jau trečia diena tokiose sunkiose varžybose, jėgų yra ir norisi atsigriebt už prarastą laiką vakar. Startuojam. Kaip įprasta, mašina išveda mus iš miestelio, šį kartą gal apie 5km. Įvažiuojam į mišką, vėl stati ir ilga įkalnė, pavyksta kai ką apsilenkt , kai kas mane lenkia, tačiau laikausi su neblogai važiuojančiais dalyviais, po pakilimo seka ilgi nusileidimai, leidžiuosi su nemaža grupele, tempas geras, reik tik per daug nestabdyt, kad nepaleist priekyje esančių varžovų. Pravažiuojam 16 – ą kilometrą, kuriame buvo pirmasis maitinimo punktas, niekas nestojame, nes atsargų dar į valias, po jo seka neilgas, bet status pakilimas ir ilgas greitas nusileidimas su aštriais akmenimis ir čia vėl... Tik šį kartą jau vienu kartu abi padangos. Blogiausia tas, kad kamerą turiu tik vieną. Viena dedu į likusią be kameros, kitą jau klijuoju, o klijuojasi ne taip lengvai, nes ji visa buvo išsitepus nuo likusio padangoje sandariklio, žodžiu, viskas pakankamai komplikuota. Šį kartą prarandu jau daug laiko. Išvažiuoju toliau į trasą, kol tvarkiausi aplenkė labai daug dalyvių, papuolu tarp ...aš juos pavadinau „turistais“, jų pajėgumas yra  kitoks, bet apie tai truputį vėliau. Pravažiavus gal kokius 3-4 kilometrus po remonto, plačiame žvirkelyje dar teko ir prigult, posukyje stagiai užmetė ant skaldos... Bet nieko rimto, apsibrozdinu ir tiek, nors nelabai minkštai nusileidau. Nuotaika nuo to tikrai nepagerėjo, kurį laiką ir važiavosi nelabai...  Bet prisikapstau iki finišo, šį kartą jau tik 103 vieta, panašaus rezultato ir tikėjausi, nes bemeistraujant praleidau 31-ą minutę...

 4 - oji diena. Paskutinė varžybų diena, turėjau vilčių atsigriebt, bet... Startas kaip įprasta toje pačioje vietoje, išveda mus vėl organizatorių automobilis. Oras nusimato permainingas, bet ilgo lietaus šį kartą taip pat nebuvo. Šį kartą trasos pradžioje įkalnė vėl buvo ilga ir stati, pavyksta užsiimt neblogą poziciją, važiuoju su grupele, kurioje buvome maždaug šešiese, atsisukus atgal jau nieko nebėra, pabėgt pavyko, tačiau grupelės tempas po truputį tarsi silpsta, o priekyje matyti dar gal kokie keturi dviratininkai, bet kad juos pavyti reikia pakankamai ženkliai padidint tempą, nes iki jų kokie gerų 50 metrų, bandau bėgt nuo šitos grupelės ir vytis priekyje esančius, sekė du neilgi pakilimai tai mane vis pavydavo, tačiau kai prasidėjo ilgesnė įkalnė pavyko atitrūkt, pravažiuoju pirmąjį maitinimo punktą, greitai pralekiant prigriebiu stiklinę vandens. Toliau, maždaug ties 20 kilometru seka ilgas nusileidimas, priekyje esantys varžovai dar labiau nutolo, bet juos dar matau, nusileidime stengiuosi kiek galima greičiau nusileist, nusileidimas buvo vėl labai akmenuotas ir vėl ta pati bėda... Ir vėl per vieną kartą abu ratai, šį kartą turėjau dvi kameras tai abi teko ir pasikeist, tačiau aplenkė daug dalyvių. Visgi noras pagerint rezultatą neišblėso. Lenkiu daug dalyvių, stengiuosi išlošti kuo daugiau pozicijų, ne viskas dar prarasta. Maždaug ties 37-tu kilometru sekė ilgas ir greitas, akmenuotas nusileidimas... Vėl turiu, tik šį kartą vieną, galinę... Bet kamerų sveikų jau neturiu, klijuoju, vėl prarandu daug laiko. Ir ši kartą finišavau tik 132 – as. Praradau 57minutes besitvarkant bėdas...

 

Bendroje įskaitoje, susumavus visų dienų rezultatus, likau 74-as.

Trumpai apibendrinant: fiziškai jaučiausi gerai, vis dėlto intensyvus keletos savaičių treniruočių blokas išėjo į naudą, nors Vilniaus maratono etape buvau jau lūžęs, tačiau 3 dienos poilsio iki renginio suteikė šviežių jėgų. Iki tų techninių bėdų važiuodavau maždaug 30-uko, 40 - uko dalyvių ribose. Su jais važiuojant turi gerai kilt ir greitai leistis. Kai po pradūrimų reikėdavo vytis greitesnius, papuldavau tarp "turistų". Apie juos dabar truputį papasakosiu. Jie tokie labiau atsipalaidavę, leidžiasi dažniausiai atsargiai, į kalnus kyla sunkiai, maitinimo punktuose ramiai pasistato dviračius, valgo sau - šnekučiuojasi, man pasirodė, kad pas juos įtampos nėra visiškai, nors čia gal tik taip atrodo, nes pas juos irgi vyksta kova ir galų gale čia kovoji su savimi, ir ar tu važiuosi stipresniame lygyje, ar silpnesniame, vis tiek čia bus labai sunku... Bet kai važiuoji 50-uko ribose, tai pirmuose maitinimuose net nestodavom, o kituose vos spėji užpildyt gertuvę ar nugriebt kokį bananą ir leki toliau. Šių varžybų organizacija labai gera, jaučiasi, kad organizatoriai turi daug patirties, rėmėjų, lėšų renginiui. Trasa buvo sužymėta tiesiog puikiai, po kiekvieno posūkio maždaug  30-80 metrų zonoje būdavo patvirtinimas, kad teisingai važiuoji, kad ten nuvažiuot, nereikėjo jau labai „ieškoti“ žymėjimų. Bet greituose nusileidimuose tai buvo įmanoma neblogai prisiploti... po daugumos sudėtingų ir ilgų nusileidimų budėdavo medikų ekipažai. Žodžiu, organizavimas yra aukštame lygyje. Kas dvejoja dėl dalyvavimo tokiose varžybose, tai pasakysiu, kad čia rasi su kuo pakovot, o ypač su savimi. Žinoma, kad čia dalyvaut turi būti bent jau reguliariau pasportuojantis, o ir psichologiškai turi būti pasiruošęs ir nusistatęs tikslą bent jau pasiekt finišą, nes kitaip gali dingti ir motyvacija. Nors fortūna man menkai šypsojosi, bet esu patenkintas naujais įspūdžiais ir motyvacijos siekt rezultato atsirado dar daugiau. Negyvenu tik šia diena, galvoju apie ateitį ir tik toks postūmis gali privest iki tikslo.

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS