Blog'as < Atgal
Daug nerimo ir dar daugiau įspūdžių
Autorius: Tadas Malinauskas

Nemėgstu aš rašinėti, bet bent trumpai pabandysiu "nušviesti" praėjusias varžybas.

Labai jaudinausi prieš startą. Pagrinde, ar nepaves technika, ar nepagadins reikalo bloga starto vieta, ar Žalieji buvo atsitiktinumas, o gal vis dėlto galiu važiuoti ir su stipriausiais.

Trečiadienį prieš maratoną su Dominyku "užtublinome" man padangas. Su priekine viskas tvarkoje, o galinę vis nuleisdavo. Važiuojant orą laikė, bet palikus ilgesniam laikui porą kartų jau buvau radęs tuščią. Tas pats atsitiko ir maratono dienos rytą, tai šiek tiek susinervinau ir įsidėjau gale kamerą, pasidarė bent ramiau :)

Startuoti sekėsi gerai. Jau pievos pabaigoje buvau priekyje šalia Mariaus, Luko ir iškart atsisėdau ant Kvietkio rato. To rato nepaleidau iki pat paskutinių kilometrų. Kvietis niekur ypatingai nelėkė, važiavo labai tolygiai ir metodiškai. Aplenkėm kelis į asfaltuotą kalniuką, bei kelis vienvėžyje į kalniuką. Pievose pradėjome dirbti. Šiek tiek vedžiau, bet nenorėjau to daryti per ilgai, o ir nežinau kaip  įprasta tai daryti.
 


Kelis Fuji'stus aplenkėm pasirinkę mažiau smėlėtą keliuką Raigardo slėnio širdyje. Artėjom prie smėlėtos įkalnės, priekyje buvo matyti keli dviratininkai. Labai norėjau prisitraukti, bet Kvietkis nuramino, sakė nėr ko grūstis smėlėtoj įkalnėj. Ir jis buvo teisus. Įvažiavom sėkmingai  į smėlėtą kalniuką, prisivijom  Kaupą.  Gan greitai ir kitus. Na jie "maloniai" nustebino pareiškę, kad jie nedirbs, nes ale priekyje jų komandos nariai (Dolgovas). Taigi toliau vedėm su Kvietkiu, jis aišku daugiau, bet ir aš netinginiavau. Važiavosi, kaip būtų keista, tikrai gan nesunkiai, smarkiai kentėti nereikėjo. Kai būdavau ant rato, tai pulsas netgi nukrisdavo žemiau 160. Antrąkart, važiuojant per vienvėžį, teko man sustoti,  Kvietkis nuvažiavo. Aš užlipęs ant dviračio iki vienvėžio pabaigos šiek tiek atitrūkau nuo tinginių, pasigavau jau iš visų jėgų Kvietkio ratą, o tas užmynė tada. Gaila, bet nepavyko pabėgti nuo trijulės. Toliau stabiliai važiavome, laukėme maitinimo punkto, nuo kurio pasak Kvietkio presides įdomumas. 

Atsigėrėm, užvalgėm, Kvietkis dar pasiūlė man pavesti. Paklausiau, ar nėra aplinkui M30, buvau nuramintas, kad ne, tai mielai pradėjau dirbti. Greitai pamatėm horizonte lyderius ir dar greičiau juos prisivijom. Na tada buvo šiokių tokių incidentų, nes tinginiai pradėjo lįsti į priekį. Kvietkiui prieš pabaigą truktelėjus aš likau su tinginiais. Pagalvojau, kad ir taip jau gerai, tad nėr ko mirti, bet šiek tiek pamynęs galvoju, reikia kažką dar bandyti, visgi šiek tiek buvo pikta ant jų :) Išvažiavus į paskutinį kelią truktelėjau ir, man atrodo, tada ir pametėm Maniką, myniau kiek jau galėjau - pulsas 180 paskutines 10 minučių. Finišo tiesiojoje, manau, pasirinkau neteisingą pavarą, o ir sprinteris nesu, tai teko nusileisti Eimantui.



Buvo labai smagu būti įvykių sukūryje. Ačiu Kvietkiui už patarimus, ratą ir palaikymą trasoje. Esant pasitreniravus žymiai mažiau kenčiu trasoje, nors ir važiuoju didesniu pulsu. Dabar vidurkis buvo 169, ankščiau maratonuose palaikydavau 165.



Įspūdžių iki kaklo: smagu važiuoti už komandą, smagu, kad yra palapinė, gertuvės, pompa, o smagiausia - dalinimasis įspūdžiais su komanda.

Laukiu Vilniaus maratono.
 

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS