Blog'as < Atgal
Ilgai lauktas Vilnius
Autorius: Tadas Malinauskas

Labai laukiau Vilniaus maratono - mėgstamiausios maratonų trasos. Trasa šalia darbo, daugybę kartų važiuota įvairiomis sąlygomis ir skirtingu tempu. Todėl žinau vos ne kiekvieną šaknį, posūkių trajektorijas, kur paspausti, kur atsikvėpti. Prieš startą apšildamas sutinku Kvietkį. Jis pranašiškai "nudžiugina" - "bus sunku, oi bus sunku, čia ne Druskininkai". 

Įdomus jausmas startuoti iš pirmų eilių, aplink vien "žvaigždės" - jaučiu spaudimą :)

Fotografas: Arturasz

Startuojam geru tempu, bet tokiu dar pakenčiamu. Pamatau, kad komandos draugas Arnoldas nusimeta grandinę, aplenkiu jį, o kartu ir Kvietkį (taip jų ir nebepamatau trasoje, o gaila). Toliau kylam į Aukštagirį, pulsas pastoviai virš laktato slenksčio, bet galima gyventi. Važiuoju grupės gale ir pradedu suprasti, kaip tai blogai - dažnai stabdau kur nereiktų, nuo kalno važiuoju per lėtai. Po nusileidimo lyg ir prisitraukiu porą pozicijų į priekį, bet prie kapinių pasirinkęs ne tą keliuką vėl atsiduriu grupės gale. Prasideda naujoji trasos atkarpą, laukiu kalniuko - pasiruošęs į jį įvažiuoti, bet kažkas sutrukdo. Užbėgu į kalniuką ir vejuosi grupę. Pulsas vėl užkyla. 

Fotografė: Lena Choiščevnikova

Vienvėžyje palei Veržuvą šiek tiek atsigaunu, nesistengiu skubėti, nes vis tiek žinau, kad prie upelio bus kamštis. Nusileidžiu smėliuku, labai nustembu, kad visi važiuoja per tiltelį (ir aš taip planavau). Po tiltelio trečią kartą reikia trauktis prie grupės. Sukandęs dantis prisitraukiu, nes miško keliuke norisi sėdėti ant rato. Ten aplenkiu grupės gale tabaluojantį Deivuksą. Mintyse pagalvoju, kad dabar tai jis neatsikabins :) Taip ir yra - važiuojant atrodo, kad Deivuksas visą laiką nepaleidžia rato nė per metrą. Kertant apendiksą grupė vėl atitrūksta. Aplenkia Justas Klimavičius, sėdu ant rato ir greitai prisitraukiam prie grupės. Maitinimo punkte niekas net nebando imti gerti. Sukam toliau, kalniukas - viskas OK, prasideda pasiruošimas nusileidimui. Velomanijos stovykloje sujudimas, chebra lendą į priekį, bando "užlįsti už Čivilio", žodžiu, vyksta taktinė kova :) Prieš nusileidimą visi atsigeria, pavalgo. Nusileidžiam, pravažiuojam vienvėžį, artėja tiltelis. Visi tik aršiai lenkia, ir vėl atsiduriu grupės gale. Tenka smarkiai stabdyti prieš upelį, užkylu ir žiūriu, kad nemažas tarpas iki kitų, suprantu, kad išplaukiau, nes dar laukia vienas nedidelis kalniukas ir tada didysis kalnas. Suku toliau, prieš didįjį kalną pamatau bemirštantį Šiškevičių, na galvoju ne man vienam blogai. Jis paragina "Tadai varyk", tai suteikia jėgų įveikti didįjį kalną (ačiū). Leidžiamės, nuotaiką ne per geriausia, suprantu, kad laukia ilga kančia. Prasideda antras ratas, važiuojam su Deivuksu. Lipu į kalnus, nepasiduodu - pastoviai laikau pulsą virš laktato. Pagaliau galiu greitai nusileisti - smagu. Deivuksas nuramina, kad sėdės ant rato ir finiše nekovos. Aš atsakau, kad OK, bet galvoju, kad antroje rato pusėje dar pabandysiu juo nusikratyti (naivu). Prieš sukant į naują atkarpą apsidairau, atrodo, kad niekas nesiveja. Bet už 100 m, kaip stovinčius mus aplenkia Simas Kundrotas. Į statųjį kalniuką pavyksta įvažiuoti, bet atotrūkį nuo Deivukso išnaudoju poilsiui, o ne bandau pabėgti... Kenčiu toliau. Apendikse ar šiek tiek ankščiau mus prisiveja Kęstas Daunoravičius. Girdžiu kaip Deivuksas išsiaiškina, kad jis irgi M30. Bandau porą kartų atitrūkti, bet jis vis prisitraukia. Važiuojam toliau... aš tempiu, o jie du už nugaros derasi, t.y. Deivuksas įtikinėja Kęstą, kad tas nekovotų, nes jeigu jie kovos, tai aš liksiu ketvirtas (Čivilis dar priekyje), kadangi "tempiu" priekyje ir esu nuvargęs . Na, man juokingai šiek tiek atrodo, bet aš komoje, tai minu ir tyliu. Galiausiai Kęstas padaro gerą/teisingą sprendimą, nuo sodų (ten kur prasideda greitas ruožas žemyn) nueina į priekį. Aš iškart atsigaunu. Galvojau šitoje trasoje sėdėjimas ant rato ne taip jaučiasi, o pasirodo jaučiasi. Kęstas tempia iki didžiojo kalno. Deivuksas klausia "ką darom", o Kęstas vis siūlo "taškytis", na tai ir sakau "taškomės, aš jau kaip nors su pralaimėjimu susitaikysiu", bet  ne veltui buvo trečiadienio treniruotė, kai penkis kartus ant maksimumo į tą kalną myniau. Taigi Deivuksas įkala, aš iš paskos. 

Fotografai: Vilius Tadas S.

Deivuksas pirmas nurūksta, aš kalno vidury apsidairau - Kęstas atsilieka, tada sukandu dantis, atsistoju ir įvažiuoju atsistojęs. Pulsas 185, kas yra mano maksimumas. Tada šiek tiek, šiek tiek lengviau pievute iki takelio, rakinu šakę, stojuosi ir vėl suku kiek tik galiu, nes žinau, kad nuokalnėje atsikvėpsiu. Nusileidęs elektros linijoje dar įkalu neatsisukdamas. Posūkyje pasižiūriu, kad Kęsto nesimato - tada šiek tiek ramiau nuvažiuoju į finišą.

Šiaip, šįkart kentėjau beveik visą laiką. Kažkaip jaučiausi lėtesnis kalniukuose, greitėdamas po posūkių. Galvoju gal pilnai neatsistačiau po Pilaitės maratono, o gal tiesiog kiti labai stipriai važiavo. Žinau, kad man išplaukus greitai subyrėjo visa grupė, tai ramina :)

Įdomios varžybos, daug naujos patirties. Pagrindinė išvada  - reikia būti piktesniam :)

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS