Blog'as < Atgal
Kaišiadorių dviračių turas - ištvermės išbandymas
Autorius: Vitalis Vareikis

Prisipažinsiu, kad su nerimu laukiau šių varžybų. Šį sezoną visos sportininkams mėgėjams skirtos plento lenktynės gerokai pailgėjo ir, dalyvavęs visose lenktynėse, tūlas dviratininkas nuvažiavo daugiau nei 550 km. O 150 km distancija mėgėjui yra rimtas iššūkis vien jau todėl, kad mėgėjiškai treniruojantis retai kada pavyksta išvažiuoti į ilgesnę nei 3 val. treniruotę. Todėl, žinant, kad kalendoriuje yra tokios ilgos varžybos, būtina pakeisti ir treniruočių planus, įtraukiant į juos bent vieną ilgą treniruotę per savaitę. Turėtų būti suprantama, kad nei vienas mėgėjas neatlaikys didelio krūvio visoje lenktynių distancijoje, taigi, profesionalo požiūriu, scenarijus turėjo būti klasikinis - ramūs pirmieji 100 km ir rimtos lenktynės likus 50 paskutiniųjų kilometrų. Neabejojau, kad jaunimas, kurių laukė trumpesnė trasa, pasistengs nuvažiuoti į pabėgimą anksčiau, o pagrindinė grupė, valdoma patyrusių dviratininkų, juos paleis. Išnagrinėjęs starto sąrašą, stipriausiais grupėje laikiau Edgarą Kovaliovą ir Justą Klimavičių, taigi jokie veiksmai, kuriuose nedalyvavo šie du dviratininkai manęs neturėjo dominti. Mano amžiaus grupėje (V40) šiemet neprilygstamas Rimas Petrusevičius, o remiamas vienos pajėgiausių komandų - „Top team", jis beveik nenugalimas. Tiesa, turi vieną silpnybę - visada būna labai aktyvus ir mėgsta atakuoti - ir labai teisingai, nes sprintas - tai loterija, ir laimingas bilietas gali tekti kitam. Kitas svarbus ir daugelio laukęs sunkumas - visai nežinoma trasa (kaip matysite iš tolimesnio pasakojimo, visada verta pasidomėti bent pirmais ir paskutiniais kilometrais ir juos išbandyti).

Kaip ir tikėjausi, ilgos distancijos dalyvių nebuvo labai gausu, bet startuojančių skaičius vis tik viršijo mano lūkesčius. Labiausiai nuvylė oras - dulksna, pereinantį į smarkų lietų, nežadėjo nieko gero. Techninės pagalbos automobilių ekipažai gavo daug individualių pageidavimų iš savo mėgėjiškų komandų ir pasiruošė iššūkiams - reikės pamaitinti ir aptarnauti savo komandas, o, kaip paaiškėjo vėliau, jiems darbo netrūko.

Po įžanginių kalbų lenktynės prasidėjo - peletonas sklandžiai išvažiavo iš Kaišiadorių ir pasiekė lenktynių ratą, o po pirmųjų 5 kilometrų, košiamas šoninio vėjo, išsitempė, kol kas kolonoje po du ar po tris, vėliau nutįso ilga „uodega" po 1 dviratininką. Po pirmojo jaudulio važiavimas išsilygino ir visame peletono ilgyje galėjai pamatyti išsibarsčiusius įvairiausio pajėgumo sportininkus, taigi, tapo aišku, kad didelė grupė važiuos ilgai. Netrukus šoninis vėjas sustiprėjo ir jau pradėjo erzinti ir mane (norėjosi taupyti jėgas). Todėl ėmiausi iniciatyvos palengvinti dalią sau ir komandai - ketinau suformuoti antrą ešeloną, nes sėdėti voroje palei kelkraštį gana rizikinga, be to, vis tiek lieki dalinai užpučiamas šoninio vėjo. Tačiau, kai atvažiavau į grupės priekį, pastebėjau, kad grupę veda vyresnieji lenktynių dalyviai kartu su mūsų Raimondu, ir jiems šiek tiek padeda „Velomanijos" jaunimas. Tuoj pat išvažiavau į poziciją prieš Raimondą, užsitikrinau 40 km/h vidutinį ir paleidau darbą ešelone - dviratininkų žargonu dar vadinamą „vertuške". Po kelių nedarnių keitimų ešelono „karuselė" įsisuko - beveik visi „FOCUS Vilnius" žmonės neprašomi atsidūrė šalia ir pajudėjome tinkamu greičiu. Taip nei vienas nedirbome per sunkiai, mums padėjo kitos komandos ir ypač „Velomanijos" jaunimas, be to, nereikėjo grupės viduryje kovoti dėl linijos prie kelkraščio. Vėliau sužinojau, kad kaip tik tuo metu prasidūręs R. Petrusevičius grįžinėjo į grupę, padedamas komandos draugų, tad mūsų ramus darbas kiek apsunkino sugrįžimą mums draugiškos komandos nariui, tačiau man asmeniškai tai buvo naudinga. Netrukus peletoną pradėjo košti ir smulkus lietus, šoninio vėjo etapas pasibaigė ir grupė, paleidusi jaunimo atakas, toliau riedėjo gana ramiai. Į pavienius jaunimo pabėgimus kartas nuo karto persikeldavo jų konkurentai, tačiau žinodami, kad jaunimas važiuoja trumpesnę distanciją, niekas iš pretendentų į podiumą nereagavo. Čia su jaunimu nuvažiavo mūsų neįsidėmėtas, nedidukas V50 grupės dalyvis iš Latvijos, taip apgaudamas savo pavojingiausią konkurentą S. Janeliūną. Vienintelėje rimtesnėje trasos įkalnėje „Top team" komanda „išbandė" grupę ir paaiškėjo, kad įkalnėje, antrojoje jos dalyje, grupė plyšta į kelias dalis, tačiau atsilikę stipresnieji, kad ir išblaškyti, toliau esančiuose nusileidimuose ir kalvelėse sugeba sugrįžti, tačiau tam reikia pastangų. Nors kai kas konstatavo, kad kalnas per trumpas, kad efektyviai padalintų grupę, supratau, kad jis vaidins svarbų vaidmenį lenktynėse ir ypač paskutiniame rate. Artėjant prie pirmojo rato pabaigos, esant ramiai situacijai, buvo geras laikas pasipildyti maisto ir gėrimų atsargas, tad nuvažiavau prie techninio aptarnavimo automobilio, pasipildžiau atsargas ir saugiai grįžau į grupę. Dėl lietingo ir šalto oro daug kam pakako pasiimtų gėrimo atsargų, tačiau aš nusprendžiau apsidrausti.

Antro trasos rato pradžioje grupės tempas visai nukrito ir šoninio vėjo atkarpoje dviratininkai iš pradžių pavieniui, po to - grupelėmis, stojo atlikti gamtinių reikalų. Aš pats tuo metu neprispirtas reikalo nuo to susilaikiau, nors vėliau dėl to kiek pasigailėjau, todėl rekomenduoju - kai stoja visi - nori ar nenori - sustoki, nes vėliau to padaryti jau nepavyks. Mūsų „FOCUS Vilnius" komandą netrukus ištiko pirma problema - padangą pradūrė Raimondas Kalina ir, jam sustojus, Gintaras Jankeliūnas pasiliko bei padėjo saugiai sugrįžti į grupę. Netrukus prasidėjo bjaurus stiprus lietus ir visų nuotaika visai subjuro - permirkome iki paskutinio siūlelio, bet, kadangi buvo šalta, į priekį išvažiavo „Top team" komanda ir tempas rimtai pakilo. Įkalnę pasiekėme lietui lyjant, aš buvau geroje pozicijoje, taigi kažkokių problemų nepastebėjau, tačiau tuo metu nuo grupės atsiliko dar vien grupelė, taigi kalnas buvo juntamas. Rato pabaigoje, vis dar dirbant „Top team", tempas tapo didesnis, ir galiausiai nuo grupės atsiskyrė keli pasirinkę 100 km distancijos finišą, bei prasidėjo paskutinis distancijos ratas. Teisėjai suteikė informacijos, kad priekyje liko 1-as dalyvis, kuris turi 3 min ir 20 s pranašumą. Tai nekėlė didelių problemų, jeigu grupė iš karto pradėtų važiuoti greitai. Čia pat padangą prasidūrė Gintaras Jankeliūnas ir, jam dar nespėjus grįžti, Marius Ratkevičius. Žinoma, kad dabar, šoninio vėjo akivaizdoje, negalėjome leisti suteikti jiems pagalbos, nes atakos ar ešelonų susiformavimo atveju lenktynės jiems būtų pasibaigusios, tačiau jie sugebėjo sugrįžti į grupę savo pastangomis. Tuo metu susierzinę „Top team" vyrai teisėtai pareiškė priekaištus kitoms komandoms, kad jos nepadeda palaikyti greičio ir suteikia šansus pabėgėliams (iš darbingų žmonių mūsų komandos paslaugoms grupėje tebuvo likęs Povilas Kastanauskas). Kadangi pretenzijos buvo teisingos, o vieta vėl buvo palanki ešelonams, pradėjau formuoti naują ešeloną, bet vos tik išėjau į priekį, mūsų su Raimondu siūlomas ešelonas buvo blokuotas, nes nei Lukas Talačka (matyt, reikšdami pretenzijas dėl nesuteikto indėlio 2-ajame rate) nei „Umarų" komandos dviratininkai kurį laiką nenorėjo jo papildyti. Raimondas neketino ginčytis ir atakavo, iš paskos pasekė Rimas Petrusevičius („Top team"), Rimas Zarauskas („SP-Umarai") ir mano nepastebėtas Pranas Knieža („Ghost-Veloma"). Netrukus, grupei nereaguojant, jie dingo iš akiračio, o situacija pradėjo tenkinti bent jau mane (jeigu pabėgimas pasieks finišą, Raimondas bus bent jau 2-as grupėje), rodos, visos stipriausios komandos turėjo po atstovą pabėgime ir situacija tapo statiška bei nuspėjama, tačiau ji galėjo netenkinti asmeninių ambicijų lenktynėse turinčių elito (V19) grupės dviratininkų. Netikėtai, matyt, priėmę „Top team" priekaištus, suaktyvėjo „SP-Umarai" komandos dviratininkai ir tempas buvo patenkinamas, bet nepakankamas, kad vytis bėglius. Man viskas tapo aišku - arba elito vyrai pabandys įkalnėje arba mūsų lauks grupinis finišas. Grupėje buvo žmonės, pajėgūs pavyti bėglius, tačiau niekas nenorėjo „temptis" su savimi didelės grupės. Už mūsų buvo daugiau nei 110 trasos kilometrų, lietus rimo, o iki bėglių - kiek mažiau nei 2 minutės. Kadangi bėgliai pradėjo „praradinėti" laiką, ataka buvo neišvengiama.



Dramos nebuvo. Įkalnės pirmasis trečdalis buvo paskirtas pozicijų pasirinkimui, tuomet priekyje atsidūrę J. Klimavičius ir E. Kovaliovas pademonstravo visą galią. Aš laikiausi 9-uoju ratu už Mariaus - dėl viso pikto pasirinkęs mažąją žvaigždę (lengvą pavarą), kad galėčiau staigiai reaguoti, supratau, kad reikės maksimalios galios, pamačiau, kad Marius paleidžia Luko ratą, užleidžia mane, sukaupiau jėgas, kiek pridėjau maksimaliu pedaliažu ir, kai atsidūrėme kalno viršuje, atsigręžiau - už manęs nieko nebebuvo. Mūsų grupelėje apsidairė visi, aš pasakiau „Viskas, sukam!", man tuoj pat paantrino Deividas ir mes „užsukome" - su pagrindine grupe buvo „atsisveikinta". Šiame, kol kas trečiajame trasoje, pabėgime buvo 3 „Top team" žmonės (Lukas, Edgaras, Deividas), po vieną iš „SP-Umarai", „Fuji-Kenda", „FOCUS Vilnius" bei „Ghost-Veloma" (Justas, Aurimas, aš, Simas). Bet bendroje įskaitoje mes („FOCUS Vilnius") pretendavome į 2 garantuotas V40 podiumo vietas - tad vertėjo pasistengti ir man. Pradžioje nesitikėjau, kad kai kas surengs dar kelias atakas (bet dabar logiška, kad „Top team" vyrai galėjo būti suinteresuoti mane „iškratyti"), tačiau jų garbei galiu pasakyti, kad po mano vedimo atakavo tik Lukas, tačiau man ir kitiems vis pavykdavo sugrįžti. Po to sekė dar kelios atakos, bet, nežiūrint jų, buvome greiti ir tai mane tenkino. Labai netrukus priekyje pamatėme pirmojo pabėgimo likutį - veteranų pabėgimas jį jau buvo aplenkęs ir „paskolinęs" ilgai lyderiavusiam nelaimėliui Praną Kniežą. Deja, mūsų tempas buvo jiems jau nebepakeliamas ir prie mūsų jiems nepavyko prisijungti. 3 veteranų grupė buvo už 100-200 metrų ir dirbo gana rimtai, mes prie jų artėjome lėtai, bet buvo aišku, kad jie jau pavyti, reikia tik pasiruošti, įvertinti situaciją, kuri taptų 4 („Top team") + 2 („SP-Umarai") + 2 („FOCUS Vilnius") + 1*2 („Fuji-Kenda" ir „Ghost-Veloma"). Bet mane ir vėl tai tenkino, todėl nenorėjau „kankinti" pirmojo pabėgimo dalyvių ir savo vedimu juos pavijau. Dabar pripažįstu, kad gal būt reikėjo pakentėti vieną kitą keitimą, nemačiau, kad tuo metu vedė būtent Raimondas, nes vos tik susilyginome, sekė S. Kundroto ataka ir man, ką tik vedusiam bei kitiems pavytiems veteranams reaguoti buvo sunkiau, tad jaunimas kiek atsiplėšė, tačiau du Rimai ir aš likome „pakibę", bet kupini ryžto sugrįžti. Po 4-5 minučių pastangų mums tai pavyko. Pasipiktinę tokiais veiksmais jautėme turį teisę kiek pailsėti, juo labiau, kad netrukus nuvažiavo Justas su Luku ir iniciatyva akivaizdžiai perėjo į Simo ir Aurimo rankas, kurie, be to, konkuravo tarpusavyje. Paskutiniuose kalniukuose supratau, kad jaučiuosi gana gerai, reikėjo dar kiek pailsėti ir ketinau jungtis į finišo žaidimus. Deja, man jie net neprasidėjo - įvažiavus į Kaišiadorių miestą, kai man atrodė, kad finišas tolokai, atakavo kažkas iš grupelės, kol grupelė persiskirstė, atsivėrė tarpas, pamenu Edgaro paraginimą Rimui Petrusevičiui, bet nesuvokiau, kad esame taip arti finišo, tad ramiai „uždarinėjau" tarpą, kai po posūkio pastebėjau, kad Edgaras staiga susierzinęs atsistojo ant pedalų (matyt jis pirmasis pastebėjo, kad finišas taip arti), tik tada pamačiau finišo arką, kuri jau čia pat - vertėjo išstudijuoti ir išbandyti privažiavimą prie finišo. Tuo viskas ir baigėsi. Liko įspūdžiai.

Ilgiausios mano paskutinio dešimtmečio lenktynės neišsekino, net šio to išmokė ir man patiko.

Lyderių finišo incidentas buvo išspręstas vadovaujantis reglamentais ir tai dar kartą parodo, kad šiemet Lietuvos dviračių sportas žengė dar vieną žingsnelį pirmyn. Sveikinu visus šių lenktynių dalyvius - ypač prizininkus. Mūsų komanda pasirodė labai neblogai ir, matyt, pirmą kartą per sezoną esame patenkinti rezultatu bei sveikiname pelnytai nugalėjusius „Top team".

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS