Blog'as < Atgal
Klaipėdos dviračių maratono įspūdžiai ir rezultatai
Autorius:

Daugiausiai diskusijų susilaukė pirmieji 2 važiavimo ratai, kuriuos reikėjo įveikti paskui lėtokai važiuojantį automobilį. Nežinau kaip kitiems, bet man jie taip pat nepatiko, nes tokioje dviratininkų grupėje susiduriama su gausybę žmonių nieko neišmanančių apie važiavimo grupėje etiką ir kultūrą, bei elgesio taisykles joje. 20 - 25 km/h greitis trasoje, kuri tai siaurėja, tai vėl platėja gal ir nėra labai mažas, bet įveikiamas daugumai renginio dalyvių, kurių dalis nuoširdžiai norėjo atsidurti kaip galima toliau priekyje. Kita vertus, tokiu lėtu tempu važiuojantis sportininkas pradeda nuobodžiauti ir dėl to pradeda dairytis į šalis, šmaikščiai ar mažiau šmaikščiai komentuoti važiavimą (tenka pripažinti, kad dažniausiai išgirstas komentaras kažkodėl buvo „nesamonė..."), kiti nusprendžia sustoti atlikti gamtos reikalų, kurie juos netikėtai prispyrė pirmajame rate. Tokiose atsipalaidavimo ir dairymosi kupinose aplinkybėse nesunku suvingiuoti, nukrypti nuo tiesios trajektorijos ir sukelti griūtį. Antrame demonstracijos rate taip ir įvyko - pradžioje dviese griuvo H. Manto gatvėje, toliau - dar geriau - vienas dalyvis atsitrenkė į kylant į kalniuką už viaduko netinkamai pastatytą eismą skiriantį kelio ženklą, kurio iš toli nepastebėjo.

Mus, aiškiai nujaučiančius lenktynių scenarijų tokia mėgėjų, jaunučių, vaikų makalynė be abejonės erzino. Juokinga buvo bandyti sulaikyti karštakošius važiuotojus nuo noro užimti ką tik šalia atsivėrusį tarpą (kai žmogui dorai tiesai linija važiuoti nesiseka) ar praplatėjus keliui veržtis į priekį tikintis, kad toliau nebus susiaurėjimų. Tad nenuostabu, kad kai po dviejų pirmųjų ratų H. Manto gatvėje palydos automobilis pasitraukė aš su poros komandos draugų kaip ir dalis kitų buvau bene daugiau nei 100 m nuo grupės priekio, o šauniai priekyje įsitaisiusių ne itin patyrusių dviratininkų būrį tuo momentu pasitiko jiems šokiruojančiai nepatrauklus didžiulis greitis. Situacijos pavojingumas buvo tame, kad iš ilgos išsibarsčiusios grupės galo ar vidurio (žodis „išsitempusios" čia netinka, nes dviratininkai buvo pabirę po visą kelio plotį) didžiuliu, didesniu nei 50 km/h greičiu judančios pajėgesnių sportininkų grupelės turėjo lėkti laviruodamos tarp lėčiau nei 30 km/h varžybas pradedančių šaunuolių. Tai truko tik kelias dešimtis sekundžių ar kiek daugiau, kol pagaliau už viaduko išryškėjo pasiūlytą tempą atlaikantis būrys. Pasukus į dešinę, šoninio vėjo akivaizdoje galėjo rutuliotis kiek intensyvesni įvykiai, tačiau agresyviai atakuojantiems čia ir pritrukdavo truputi kantrybės, kad kiek didesnė nei 50 sportininkų grupė „suplyštų" į smulkesnes. Už šviesoforo, pakilimui kiek didėjant atakuojantys nutraukdavo pastangas. Ir grupė sulėtėjo. panašus scenarijus klostėsi beveik kiekviename sekančiame rate. Paskelbti tarpiniai finišai, rodos, turėjo kažkiek prasmės atskiriems sportininkams, bet grupė į jų atakas dėl šių smulkių prizų reagavo tolerantiškai, be to vargu ar kas kreipė dėmesį į teisėjo informatoriaus skelbiamą informaciją. Nemaloniai nustebino, kai grupė 4 rate ėmė trumpinti kelią per Liepų gatvėje stovinčią degalinę - kvailas, nesaugus nepagrįstas sprendimas (nebejoju, kad juo nesidžiaugia nei degalinės operatorius, be to, tai nesaugu ir dviratininkams, nes prie įvažiavimo į degaline buvo smėlio, atskirais atvejais sportininkams teko net šokti ant šaligatvio). Stebino lenktynėse dalyvaujančių dviratininkų važiavimas šalia einančiu dviračių taku, tiesa, kai greitis tapo rimtesnis, tokių važiuotojų nebeliko.

Jau iš anksto pastebėjau, kad Liepų gatvėje gana stiprus priešinis vėjas, o po bruko atkarpos talžė dar ir geroki skersvėjai. Kai kurių dviratininkų galvose brandinamas pabėgimo planas mano nuomone turėjo mažai perspektyvų, nes trasa trumpa, vėjas stiprus, posūkių mažai, įkalnės nežymios, o pajėgiausi grupės 20 dviratininkų panašaus pajėgumo.

Kadangi veteranams skirtos amžiaus grupės nebuvo, visai neketinau stoti į nelygią kovą dėl vietų abejotinos sėkmės pabėgime, garbę tokius pabėgimus „pagauti" palikdamas jaunesniems, tačiau ketinau likti pagrindinėje grupėje visus nemalonius tarpus uždarydamas kol jie nesiekė 10 metrų. Kaip vėliau pastebėjau, tokia taktika nevertė kentėti, nors neabejojau, kad atakuojantiems ir besivejantiems kartais buvo gerokai riesta. Tik vienu momentu pasirodė, kad vienas bene 6 dviratininkų pabėgimas gali baigtis sėkme, tačiau iš paskos puolė dar tiek pat ir... visi buvo pavyti. Gal tik man vienam pasirodė, kad po 5 ratų finišo niekas nesustojo - visi tuo metu buvę grupėje nusprendė tęsti lenktynes toliau. Jeigu likusiuose ratuose grupės priekyje dar vyko šiokie tokie veiksmai, tai grupės gale „suamortizuota" 50 dviratininkų situacija buvo pakankamai rami, tiesa ne visi jautėsi gerai, jauniausiems buvo keblumu dideliame greityje, nes trūko tinkamos pavaros ir reikėjo padirbėti pedaliuojant. Paskutinis ratas artėjo greitai, nes nuolat buvo palaikomas didesnis nei 42 km/ vidutinis greitis.

Kaip tyčia, paskutiniame rate grupė pavijo nemažai ratu aplenktų dviratininkų. Galiausiai paskutinį kartą pabandė atakuoti keli dviratininkai, o atakoms nepavykus, Latvių ir Klaipėdiečių Velostreet-Fuji Team komandos pabandė suformuoti trumpučius finišo traukinius ir tai turėjo padėti, nes finišo tiesioji, kaip minėta buvo prieš vėją, tačiau tuo galėjo pasinaudoti ir būsimasis nugalėtojas Andrejus Dolgovas, užsiėmęs gerą artėjimo prie finišo poziciją.

Kadangi pats neketinau leistis į rizikingus finišo žaidimus ir traktavau šias lenktynes kaip rimtą treniruotę, dar iki posūkio į Liepų gatvę buvau pačiame didelės grupės gale, mačiau, kaip „atidirbę" finišo traukinukuose iš priekio kaip žirniai byra pajėgių komandų dviratininkai. Tačiau Liepų gatvėje ryžtingai, pasirinkęs sunkią pavarą dešiniu, „užpučiamu" kraštu neskubėdamas pervažiavau į grupės vidurį, prieš pat bruką keliais galingais sūkiais spurtavau, atsidūriau visai netoli priekio ir kairėje pusėje stebėjau Latvių suformuotą finišo traukinį. Čia tą pačia sekundę supratau, kad tokioje situacijoje galėjau dalyvauti finišo kovoje, nes niekas priekyje nedemonstravo didelės galios. Tačiau pradėjus likus 400 ar daugiau metrų, iš labai tolimos pozicijos, tuo tik pasiekiau reikiamą finišo greitį, kuris taip ilgai negali būti išlaikytas, todėl nebedalyvavau kovoje. Dėl to, kad finišavau visiškai vienas dešinėje pusėj, užpučiamas priešinio vėjo nustebino, kad nugalėtojai ne tolo, o veikiau artėjo, tad jų greitis nebuvo neįveikiamas ir kitiems, tačiau viską lėmė finišo pradžios pozicija. Mano nuomone finišas buvo gražus, o tai įrodo ir pasirodžiusios nuotraukos.

Sveikiname Andrejų Dolgovą su daug kam netikėta pergalę ir suprantame jo džiaugsmą. Na ir geriausi sveikinimai Rasai Pocytei tapusiai 5 ratų lenktynių absoliučia nugalėtoja, be to, kartu su dauguma komandos merginų atsilaikiusia su pagrindine grupe iki 10 ratų lenktynių pabaigos.

Neketiname kritikuoti organizacinių renginio aspektų, bet norėtųsi, kad starto paketai būtų išduodami anksčiau, juos atsiimant būtų aišku kur eilė mėgėjams, o kur sportininkams. Nekenktų kiek geresnis įgarsinimas. Bei aiški išankstinė informacija kas bus kviečiami pagerbimui ir bus apdovanojami.

Smagu, kad buvo pagerbti net 20 geriausiai finišavusių vyrų, ir 10 moterų ir merginų, taip pat lenktynių eigoje paskelbtų tarpinių finišų prizininkai. Merginos žinoma piktinosi, kad nebuvo tarpinių finišų apdovanojimų moterų grupei. Akivaizdu, kad kai kuriems pakviestiems į pagerbimo procedūrą kvietimas buvo netikėtas. Kas liečia prizus, tai mano nuomone apdovanojimai tinkami, tuo labiau, kad nedidelius piniginius prizus gavo visi 20 (moterims - 10) atstovai, o tai jau įdomi tradicija. Trapinių finišų prizai buvo spontaniški, todėl jiems ir lūkesčiai turėtų būti mažesni.

Žinau, kad kai kurie veteranai traktavo renginį kaip treniruotę ar net nedalyvavo jame vien todėl, kad nebuvo numatytos veteranams skirtos amžiaus grupės ir tai motyvaciją menkinantis faktorius, kita vertus, tą nesunku ištaisyti ateityje.

Gaila, kad komanda nugalėtoja nustatyta vėliau ir nebuvo pakviesta pagerbti, be to paaiškėjo, kad ja tapo Latvijos ekipa ir, matyt, bus problemų su apdovanojimo perdavimu, bet tai techniniai klausimai.

Galiausiai galiu patvirtinti, kad praleidau puikų savaitgalį Klaipėdoje su puikia neabejingų sportui žmonių kompaniją, gana smagios ir nesekinančios varžybos leido išsimaudžius jūroje su puikia nuotaika grįžti į sostinę ir imtis savaitės darbų.

Su linkėjimais nugalėtojams, prizininkams ir visiems dalyviams.
Vitalis Vareikis

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS