Blog'as < Atgal
Klaipėdos Kriteriumas 2012 m. „FOCUS Vilnius“ – dviese prieš visus?
Autorius: Vitalis Vareikis

Trys vieną savaitgalį Lietuvoje vykusios lenktynės nori - nenoriai turėjo „pasidalinti" potencialiais dalyviais. Taigi, jau išankstinės registracijos į Klaipėdos kriteriumą rezultatai nežadėjo itin gausaus dalyvių skaičiaus. Nežiūrint to, įvertinus Lietuvos MTB čempionato dalyvių skaičių, manau, kad Klaipėdoje susirinko dar nemažas dviratininkų būrelis. Tarp dalyvių buvo pajėgiausi bene visų amžiaus grupių plento mėgėjai (kelių plento asų, nuo pavasario demonstravusių puikią formą pasigedome), kurie atsisakė, sakyčiau realių ambicijų MTB plento čempionate ir pasiryžo patikrinti savo sprinto sugebėjimus.

Pasirinkimą čia dalyvauti nulėmė tai, kad renginys vyksta Klaipėdos gatvėse, galimybė „pūkštelėti" į Jūrą ir žinoma, kad tai Lietuvoje retos rungties plento renginys. Šiame kontekste kiek skurdoka starto miestelio įranga manęs neglumino. Kiek nuvylė tik nedidelis dalyvių ir žiūrovų skaičius, o padalinus lenktynes į Mėgėjų ir Sportininkų starto grupes, jis tapo kuklus.

Pačios lenktynės bent jau man nebuvo nuobodžios, tačiau vis tik trūkstamos konkurencijos sąlygomis kai kam jos galėjo pasirodyti monotoniškomis. Jau vien tai, kad jose startavo Tomas Vaitkus reiškė, kad kažkas linksmo jose nutiks.

Mano lenktynių planas buvo paprastas - antrame rate „sėsti ant rato" akivaizdžiai ketinantiems nuo grupės pabėgti pajėgiausiems veteranams, nepasiimant nieko iš savo amžiaus grupės ir ramiai „susirinkti" pergalei amžiaus grupėje reikalingus taškus. Tam užteko prielaidų, nes pajėgiausi kitų amžiaus grupių dviratininkai neturėtų turėti didelės motyvacijos manimi atsikratyti, o aš dar buvau per didelio svorio ir per mažo treniruotumo, kad „lošti" su kitais 2 amžiaus grupės sprinteriais sprinto loterijoje. Nepavykus „prikibti" prie pabėgimo, pirmuose finišuose tektų leisti pasireikšti komandos draugui Danui Čiviliui, nes „šviežiomis" kojomis jis geresnis sprinteris, o po to jau galvoti ir apie savo taškų kraitį. Deja, viskas buvo daug sunkiau nei planuota. Maniau, kad galimas man palankus scenarijus, kai lenktynės prasidės dideliu greičiu prieš vėją su Elijumi Čiviliu ir Deividu Vileniškiu priešakyje, bet po starto bėgėtasi lėtai, o galiausiai, po pirmų 500 metrų tiesiai už D. Vileniškio įvyko nemaloni griūtis, kuri padidino įtampą grupėje. Beveik visą 1 ratą grupę vedė 150 numerį gavęs tokių lenktynių debiutantas (kurio garbei reikia pasakyti, kad retai naujokai atsilaiko su pagrindine grupe) ir greitis nebuvo didelis, tad artėjant prie paskutinio posūkio man pasidarė neramu, dėl saugumo, kai į sprintą artėja tokia didelė grupė. Todėl nusprendžiau paaukoti galimus sprinto taškus ir kaip reikiant ją ištemti, o po finišo dar prisijungti prie neišvengiamai seksiančios lyderių atakos. Taip ir padariau - pavėjinėje dalyje išėjau į pirmą poziciją, pakėliau greitį iki rimto 66 km/h, beveik nestabdydamas įėjau į paltų posūkį (buvo neramu) ir pajutęs, kad dirbu kiek per sunkiai pasiūliau 150 numeriui kiek pavesti - jis, būdamas geras žmogus ir, matyt nesuprasdamas, kokia tai nepalanki pozicija, čia pasitarnavo. Bruko atkarpoje vėl buvau priekyje ir tada prasidėjo finišas - tačiau kaip ir tikėtasi dėl padidinto greičio pro mane pralėkė ne toks jau didelis konkurentų skaičius. Tarp jų pasigedau mūsų veteranų dėl gero finišo „Deivendišu" pravardžiuojamo - D. Vileniškio, mačiau, kad pirmą finišą mano amžiaus grupėje gana užtikrintai laimėjo D. Čivilis, kaip ir pastebėjau P. Kniežą priekyje, vadinasi tik 3 grupėje.... 


Po finišo nepraradau budrumo ir išsaugojau jėgų, o H. Manto gatvėje, sekė pirma laukta ataka, po kelių sekundžių pagreitėjimo aš jau buvau atakuojantiems „ant rato". Bet - už manęs jau sekė visa vora, tad sulėtinome -pirmas bandymas kaip taisyklė nesėkmingas, grupė susimaišė, padidėjo ir tada sekė antra ataka. Net nepamačiau kas atakavo, bet žinojau, kad man reikia važiuoti kartu, nes iš paskos jau galingai „kėlėsi" Deividas Vileniškis. Toliau net neatsimenu detalių - nesu labai staigus, bet pabandžiau pasivyti ir sekėsi gerai - įkalnėje bėgliai buvo čia pat, bet vos atsisukau, vėl pamačiau jaunimo eilę „ant rato" - iki bėglių buvo likę kokie 10-15 metrų, bet juk neketinau „atvežti" iki jų visos grupės, nes tuomet kas nors vėl atakuos ir man reikės visa tai kartoti iš naujo. Svajojau, kad bėgliai atidėtų viską kitam ratui, nes man jau reikėjo bent kelių minučių atokvėpio. Pasikeičiau su kažkuo iš Fuji - Vasarės, berods tai Marius Gadliauskas, kuris nedelsiant puolė padėti...savo komandos draugui atsidūrusiam pabėgimo užuomazgose ir akivaizdžiai pradėjo stabdyti grupę bei paleidinėti bėglius. Supratau, kad nieko negalima pakeisti, nes persikelti į pabėgimą suinteresuotas tik aš vienas, o jėgų kojose staigiam pagreitėjimui nebebuvo - pabandžiau, bet nepakankami staigiai, ir vėl visi „susėdo" man ant rato, dar po kelių sekundžių kaip raketa Tomas Vaitkus pralėkė pro šoną pas bėglius. 


Protas sakė bandyt kabintis už jo, bet kojoms nebuvo jokių šansų - pagreitėti gal pavyktų (nors abejoju), bet naivu tikėtis, kad Tomas mane vežtų - jis tokiose varžybose visada kilnus ir neutralus - niekam akivaizdžiai nepadeda. Žinoma, pasisukus pavėjui grupė deramai pagreitėjo, o po posūkio link finišo atakavo D. Kiela -dar vienas mano amžiaus konkurentas. Niekas grupėje nieko nedarė - leido jam tolti, tad aš vėl turėjau imtis iniciatyvos, kad neprarasčiau taškų, todėl padidinau tempą. Bet to neužteko, D. Čivilis šovė į priekį spurtui, o aš žvilgtelėjęs per petį ketinau grįžti finišuojantiems ant rato, bet tuo savo manevru kiek „pakirtau" nepastebėtą iš paskos mane „ganantį" P. Kniežą ir, nors iš karto nutraukiau manevrą, galinio permetėjo trosas su bjauriu garsu peršukavo Prano stipinus, o aliuminis troso antgalis (kaip vėliau paaiškėjo)  tarsi sunki ir svarbi detalė nulėkė į šalikelę - garsas buvo baisokas, incidentas pavojingas, bet po jo apžiūrėję savo ratus nematėme jokių pažeidimų ir likome grupėje - vis tik buvo neramu - kas per detalė nulėkė į šalikelę. Trečiame rate bandžiau permastyti veiksmus, neabejojau, kad reikia dar pabandyti atakuoti, bet tam reikėjo pagalbininko, tad sumanau tai atidėti kitam ratui. Atrodė, kad galima nesivelti į finišo žaidimus planuojant ataką - nepavyko, juk pafinišuoti taip smagu. Pasitaikius progai vėl atakavau, prisijungė D. Kiela ir bandėme kažkiek padirbėti, bet vėl nesėkmingai.  Tačiau, kai sėkmingai atakavo Vilius Brusokas mano nuostabai jo niekas negaudė. Tik 5 rate įdėmiau stebėdamas kas vyksta, supratau, kad esu „ganomas" būtent aš, kaip pagrindinis Klaipėdiečių puikiai į finišą vedamo P. Kniežos konkurentas. Vadinasi, pabėgti man nepavyks - tiesiog reikia kautis dėl kiekvieno taško. Toliau grupės darbas buvo puikiai sustyguotas klaipėdiečių jaunimas, po finišo stodavo į komandinį darbą ir dideliu tempu „traukdavo" grupę, tinkamai keisdamiesi, prieš finišą antru ratu V. Vilimauskas išvesdavo P. Kniežą, kur jam telikdavo atiduoti visas jėgas likusioje nedidelėje atkarpoje. Panašu, kad rimčiau pasipriešinti tokiai taktikai buvo kiek per vėlu, nes jau apsunkusiomis kojomis tiesiog nebegalėjau „užfinišuoti" savo konkurento, o 8 ir 9 rate, kai perpratau, kaip reikia tai padaryti ir pasirinkau tinkamą taktiką, kiek per vėlai pradėdavau spurtą. Nors greičio pakakdavo, pritrūkdavo kelių centimetrų. 


Trumpai tariant, aš buvau visiškai „sudorotas", negana to D. Čivilis  7 rate pasitraukė iš kovos ir atsiliko, tad po 8 ratų nugalėtojas jau buvo aiškus, o po 9-ojo, pasveikinau konkurentą, tačiau, likus 2 km iki finišo su Alytiškio V. Brusoko pagalbą pabandžiau atitrūkti, bet Klaipėdiečiai sugebėjo vėl mus susigražinti, tuomet atakavo V. Vilimauskas ir aš nusprendžiau pabandyti dar kartą, tačiau mano nuostabai šį kartą P. Knieža visomis pastangomis mane persekiojo, tad teko nutraukti beprasmius veiksmus. Tuo tarpu lenktynių priešakyje bėgliai dalinosi tarpinių finišų taškus, pabėgimas skilo ir Justas Klimavičius atsidūrė priekyje su kilniai ir linksmai besielgiančiu T. Vaitkumi (jis net teatrališkai pralaimėdavo atskirus tarpinius finišus), palikdami M30 grupės veteranus kovoti dėl likusių taškų sąžiningoje kovoje. Ir tos kovos rezultatas buvo įdomus, nes E. Čivilis asmeninėmis pastangomis sugebėjo, kovoje dėl antros vietos grupėje nurungti D. Vileniškį 2-jų taškų persvarą (reikia pripažinti, kad T. Vaitkus iš tikrųjų turėjo rungtis ir tapti Elito (M19) grupės nugalėtoju). Elito grupėje dėsningai, dėl ryžto pabėgti iš pabėgimo grupelės didžiausią taškų kraitį susirinko J. Klimavičius, tačiau pirmuosiuose ratuose didelę konkurenciją jam sudarė V. Popvas, trečias likęs M. Gadliauskas taškus rinko jau dviese su R. Valeika, pasinaudodami V. Brusoko ataka atitrūkę nuo pagrindinės grupės. Po finišo visada ateina palengvėjimas, atslūgsta įtampa, ir aplanko gera nuotaika. Taip buvo ir šį kartą - malonus pasidalinimas įspūdžiais iš trasos, vienas kitas žodis su kitais dalyviais, kukli apdovanojimų ceremonija. Kaip ir numačiau - nustatant ir skaičiuojant rezultatus buvo keblumų, todėl keli dalyviai per klaidą nebuvo pakviesti į apdovanojimus, kiti atvirkščiai - sau netikėtai gavo netikėtus diplomus, žinoma, pateikiant rezultatus klaidos jau ištaisytos. „FOCUS Vilnius" rezultatas - II ir III vieta M40 grupėje atrodo gerai, žinoma, tikėjomės pasirodyti geriau, bet dalinai konkuravome net tarpusavyje, be to veikėme vieni prieš gerai koordinuojamus Ghost komandos veiksmus. Geras dalykas - vėl atgaivinome sprinto patirtis, išsimaudėme jūroje. Kaip sunku ir kartu malonu atiduoti visas jėgas trumpame finišo spurte, stebėti, kaip kinta tavo sprinto gebėjimai progresuojant lenktynėms - geras lenktynių tipas, geros emocijos, norėtųsi tik daugiau aktyvių dalyvių.

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS