Blog'as < Atgal
Lietuvos plento čempionatas 2012 m. - lietinga pradžia ir saulėtas finišas
Autorius: Vitalis Vareikis

Dėl tam tikrų priežasčių neskubėjau pateikti savo įspūdžių apie Lietuvos 2012 m. plento čempionatą, o pagrindinė to neskubėjimo priežastis, kad taip susiklosčius veteranų grupinėms lenktyėms man kiek stigo informacijos apie lenktynių eigą, bet dabar, pasidalinus įspūdžiais su kitais dayviais galima apie jas papasakoti plačiau.

Čia komentuosiu tik veteranų lenktynes, nors jaučiu, kad moterų ir vyrų elito lenktynės taip pat vertos platesnio komentaro, nei mes sugebėjome aptikti žiniasklaidos priemonėse.

Asmeninėms lenktynėms skirtas penktadienis, susiklostė švelniai tariant neidealiai. Klydo sinoptikai dėl oro prognozės, į tą klaidų grandinę įsijugė teisėjai, galiausiai klydo ir patys dalyviai. Didelių siurprizų sportinių rezultatų prasme ši diena neatnešė, nors kai kurių netikėtumų būta.

Iš tiesų LDSF organizuojamame Lietuvos čempionate teisėjauja aukščiausios kvalifikacijos teisėjai, bet trūksta dėmesio patiems dalyviams. Iš anksto pateikta informacija buvo patenkinama, bet situacija vietoje viena keisčiausiu - tiems, kas neatvyko užsiregistruoti ryte, likus valandai iki starto varžybų vietoje nebuvo pateikiama pakankamai informacijos (ir čia tik švelniai tariant), o apie lenktynių biurą ar dar ką nors būtų sunku ir kalbėti žodžiu inforamcijos apie starto eilę, pagaliau starto numerius tiesiog nebuvo. Ačiū kolegai , kuris atnešė starto numerius ir pranešė mūsų komandos nariams apytikslį starto laiką (tuo metu slepiantis nuo smarkėjančio lietaus teko persirenginėti ir ruoštis apšilimui), tad teko pasitikėti tik tokia informacija. Tiesa pasakius man sunku prisiminti, kada per Lietuvos čemionato asemnines lenktynes laikui per pastaruosius 5 metus nelijo...berods - 2010 metais Panevėžyje buvo karštas vasaros sekmadienis. Nors sinoptikai žadėjo, kad Šiuliuose į vakarą lietus liausis, iš tiesų iš pavėjinės pusės (priešingos nei vėjas pučia pažeme) slenkantys debesys nešė vis stiprėjantį lietų. Iš LDSF susilaukiau priekaišto, kad iš anksto internetu užsiregistravusių veteranų dalis nesiteikė atvykti į varžybas (man tai suprantama - lijo, nėra starto mokesčio, favoritai tikrai stiprūs), bet vis tik norisi atsakingesnio požiūrio registruojantis (man šioje vietoje derėtų patylėti, nes šiemet kartą netesėjau registracijos įsipareigojimo). Ketinantys rimtai pasivaržyti veteranai atsivežė ir stakles apšilimui, tai profesionalus požiūris, tačiau, manau, kad siekiant sekmės, paskutines apšilimo minutes geriau pravažiouti tikru asfaltu, o aš asmeniškai pastaraisiais metais staklių apšilimui visai nenaudojau, tačiu lyjant lietui stogas, treniruoklis ir asistuojantis kolega tikrai neblogas dalykas. Pačią lenktynių eigą komentuoti gal ir neįdomu, paskysiu tik tuos dalykus, kuriuos pastebėjau trasoje - pajėgus grupės ir komandos kolega - Gintaras Jankeliūnas po katastrofiškos netvarkos ir nesekmės starte startavo visai arti ir nuo manęs netolo. 

O aš dėl treniruočų trūkumo neturėjau kitos išeities kaip perkelti visą krūvį nuo kojų raumenų (jėgos) savo širdžiai ir laikytis didenio pedaliažo bei tikslinio pulso - ir tas puikai pasisekė - kai iki apsisukimo pasirodė, kad kolega priekyje, kuris man buvo puikus orientyras, kiek atitolo, spidometras rodė 60 km/h greitį, tai reiškė, kad lenktyniaujame lygiai. Verta buvo vengti lietaus balų ir rinktis tiesią trajektoriją, nes manevravimas ir balos labai stabdė riedėjimą. Mieste gatvės buvo per vidurį atitvertos tvorele ir malonu buvo jausti, kad vietomis lenki ta pačia kryptimi važiuojančius vairuotojus, ar jie bando palaikyti tokį patį greiti, kad pavažiuotų bent dalį tavo kelio kartu. Apsisukus buvo kiek prieš vėją, tad sunkiau, šoninis vėjas blaškė itin aukšto profilio ratus, o diskinis ratas gale galėjo teikti dar daugiau diskonforto. Lėtesnėje įkalnėje greitis tebuvo tik 30 km/h ir Gintaras priekyje buvo visai šalia. Čai pajutau, kad turiu rezervo, šmėkstelėjo mintis pavyti, bet kol kas pasilikau kiek jėgų „parankėje" ir ne veltui - likus 3 km pradėjo durti dešinįjį šoną, tad apie galimybes dar greitėti nebebuvo kalbos. Finišavęs jau žinojau, kad pravažiavau gana gerai (čia aš sakau Jums mieli skaitytojai - sau aš sakiau, kad pravažiavau labai gerai - tokio rezultato, atsižvelgiat į gegužės mėn.  persirgtą ligą aš nesitikėjau). Tiesa, Elijaus Čivilio rezutatas ir viršytas 45 km/h greitis pakėlė kartelę vetranams į europoje deramą aukštį, o atskirai norėčiau paminėti Rimo Pertusevičiaus parodytą laiką žinant, kad jis važiavo paprastu plento dviračiu. Po lenktynių jis atsargiai išreiškė nuomonę, kad gal su aerodiaminėmis iškyšomis būtų kokiomis 10 s greitesnis. Visgi nežiūrint jo itin geros sedėsenos ant įprasto plento dviračio, manau, su šiais priedais jis būtų 30-40 s greitesnis, taigi jo rezultatas įspūdingas, kaip ir M50 grupės nugalėtojo E. Peseckio ir antros vietos laimėtojo S. Janeliūno. Taigi reziumuojant verta pasakyti, kad M40 grupė šiemet santykinai silpnesnė, todėl ypač dėkinga proga pasipildyti naujais dalyviais, kad ir iš MTB dviračių mėgėjų šios amžiaus grupės gertų.

Šių lenktynių rezutatu džiaugiuosi, nes važiavau su tikslu kovoti tik dėl vietos ant podiumo apačios, tačiau dėl kitų dalyvių problemų pavyko nugalėti ir tai gražino man pasitikėjimą ir norą rimčiau pravažiuoti dar bent kelias varžybas šį sezoną. Dar džiaugiuosi, kad mūsų veteranų greičiai kyla. Papildomi mano sveikinimai nuolatiniams Lietuvos čempionatų veteranų grupės dayviams, kviečiu neprarasti entuziasmo dėl stiprėjančios konkurencijos ir toliau savo pavyzdžiu populiarinti dviračių sportą.



Jaunės važiavo tą pačia distanciją kaip veteranai ir rezultatus galima lyginti. Malonu, kad nugalėjo  Rasa Pocytė atstovaujanti ir Focus Vilnius projektą. Malonu, kad jaunių parodytas greitis geras ir artimas veteranų lyderiams. Moterims teko ilgesnė trasa ir sudetingesnis reljefas, sustiprėjęs lietus jas gerokai sulėtino, tad parodyto vidutinio greičio negalima lyginti. Vilijos Sereikaitės pergalė čia nestebina, bet stebina pranašumas prieš mano favoritę Katažyną Sosną, vadiansi Vilijos forma tikrai gera.


Vyrų lenktynės intrigavo, bet rezultatai dėsningi. Siurprizas man - puikus Darijaus Džervaus pasirodymas.

Tiesa, su kartėliu pastebiu, kad asmeninėse lenktynės startuoja tikrai mažai elito dviratininkų - tiek moterų tiek vyrų. Suprantu, kad kai kuriems nėra parsmės, bet ar taip būdavo seniau, prieš 20 metų. Negi niekam nesvarbus dayvių skaičius? Man svarbus.

Grupinės lenktynės vyko šiltu ir saulėtu oru. Pirmosios trasą išbandė moterys ir jaunės. Lenktynių lemtis buvo nulemta jau antrą ratą, kai po K. Sosnos bandymo susiformavo pradžioje 3, vėliau, prisijungus S. Pauliukaitei, ir 4 lyderių merginų pabėgimas (kuri laiką prie jų buvo prisijungusi ir viena jaunoji dviratininkė). Atsilikusi grupė persekiodama bėgles trumpam buvo skilusi dar kartą ir vėl susijungė, tačiau bėglių pavyti joms taip ir nepavyko. Jaunės finišavo po 6 ratų ir čia prie sėkmingo prizininkių finišo neabejotinai prisidėjo elito amžiaus komandų draugės. Džiugu, kad mūsų palaikomos merginos Rasa Pocytė ir Gabija Kašėtaitė finišavo aukštose 2 ir 4 pozicijose, o nugalėtoja tapo šiemet gerokai ūgtelėjusi ir progresą padariusi Milda Jankauskaitė iš Panevėžio. Lenktynės buvo dinamiškos, situacija kito, buvo eilė atakų, galiausiai, įveikusios 104 kilometrus finišą pasiekė ir moterys, tad naująją Lietuvos čempione finiše iš pabėgimo ketveriukės tapo Inga Čilvinaitė. Mūsų palaikoma Katažyna Sosna liko trečia, o finišą iš grupės kaip ir tikėtasi laimėjo Rasa Leleivytė.

Įdienojus, gerokai po 13 val. į startą išsirikiavo elito dviratininkai su jaunių pastiprinimu ir plojimais buvo išleisti į trasą. Tada prasidėjo pats smagumas ir mums, veteranams. Po gerų 8 minučių buvo duotas startas veteranų grupei. Čia reikia pateikti kiek „priešstartinių" komentarų. Veteranų grupėje startavo 57 dalyviai - skaičius gražus ir geras, tik ... užsiregistravę buvo kiek daugiau - vadinasi dalis iš anksto užsiregistravusių neatvyko. Starto vėlavimas sumenkino apšilimo reikšmę, bet net aš, atvykęs kartu su būsimu nugalėtoju Deividu Vileniškių neįvertinau Top Team vyrų taktinio žingsnio - ant pastebėtų jų atsivežtų net 2 apšilimo staklių jie gerokai iki starto suko apšilimo minutes šiek tiek užsislėpę nuo stebėtojų akių. Masčiau kiek kitaip - vienas favoritų Elijus Čivilis tikrai bandys padaryti daug darbo pačioje lenktynių pradžioje, todėl verta bent šiek tiek apšilti ir būti priekyje nuo pat starto. Be to, kadangi šiemet tikrai nesijaučiau favoritu, supratau, kad reikia turėti bent kažkokį „kozirį" siekiant finišuoti tarp lyderių ir tas mano koziris buvo asmeniniu lenktynių kombenzonas, vietoje įprastos aprangos - žinojau, kad teks dirbti „uždarant" tarpus, o gal ir net vienam. Tas neliko nepastebėta grupėje prieš startą - Romuladas Bliakevičius patyrusio meistro akimis atkreipė į tai dėmesį ir žinoma suprato kokios lenktynės mūsų laukia - tai tikrai nebuvo lengvas pasivažinėjimas grupėje su finišo sprintu.

 

Po truputi rašome tokių veteranų lenktynių istoriją ir šios vėl buvo unikalios mūsų pačių dėka - jose vystėsi progresyvesnių, itin aktyvių lenktynių scenarijus. Žinojau, kad bus greita pradžia, bet, kad tokia.... Nuo pat starto Elijus su Deividu poriniu darbu privertė visus mus įsijungti kraštines pavaras ir pasirinkti žemiausias galimas sėdėsenas. Pirmosios tokios taktikos „aukos" krito jau pirmuosiuose kilometruose. Lyderių grupelės galą pagavau tik nuokalnės pabaigoje ir ketinau atsipūsti, bet greitis kiek nukrisdavo tik tuo momentų, kai lyderiai atsisukdavo pasižiūrėti kokia situacija ir po sekundė vėl rimtai tęsėsi spaudimas palei dešinį kelkraštį. Pasukus į dešinę, pavėjui, tapo kiek lengviau, tačiau grupė jau buvo skilusi į dvi dalis, o pirmojoje buvo apie 16 dviratininkų. Tempas buvo toks, kad „sėdint ant rato" jaučiau, kad raumenys dirba anaerobiniame režime, o taip ilgai tęsti tikrai negalėčiau, tad pagrindinės bėdos buvo priešakyje. Čia išgirdau, kad kažkas visai šalia pradūrė padangą, tačiau tempas neleido net atsigręžti pažvelgti kam taip nepasisekė. Įkalnėje link žiedo, prieš pasukant atgal į miestą vėl sekė ataka ir ji buvo tokio intensyvumo, kad sekdamas A. Gliaudelio ratą proto likučiais sumaniau, kad pats metas pasinaudoti viena senai žinoma gudrybę - sunkioje įkalnėje praleisti į priekį už tavęs esančius dviratininkus, todėl pasitraukiau kiek į dešinę ir alkūnės mostu parodžiau, kad už manęs esantys „sektų ratą" į grupę, tačiau tą pačią akimirką supratau padaręs ir lemtingą klaidą, nes už manęs tebuvo mano komandos draugai R. Kalina ir D. Čivilis ir jie taip pat buvo nepajėgūs „uždaryti" dėl šio mano manevro atsivėrusio 1-2 metrų 1-2 tarpo. Raimondas, turėdamas mažesnio svorio pranašumą įkalnėje bent jau neleido tarpui kurį laiką didėti, bet čia pasisukome prieš vėją ir tada suvokiau savo klaidos vertę visu sunkumu. Pabandžiau pakeisti Raimondą ir kiek prisitraukti, pajutau, kaip vėjas kirto visu stiprumu- „užrūgštintos" kojos neklausė, o iki lyderių 9-tuko ne daugiau nei 10 metrų, po dar vieno keitimo, rodosi Raimondo pastangomis artėjome, o lyderiai lyg ir aprimo, bet ir mums būtent šioje stadijoje pritrūko dar vieno rimto padėjėjo, nes tiek Danas, tiek likęs su mumis V. Vilimauskas, deja šioje stadijoje negalėjo padėti mums pasiekti lyderių. Situacija dar buvo pakenčiama, todėl su Raimondu raginome stoti į komandinį darbą ir greitai sugrįžti pas lyderius, pradžioje lyg ir sekėsi, tad ir kurį laiką lyderiai buvo ranka pasiekiami, bet prieš pat finišo tiesiąją jie akivaizdžiai suvienijo jėgas, pradėjo sukti „malūną", o mes gal būt jau netikėjome savo sėkme ir nors beveik visą antrą ratą matėme juos priešakyje, jau supratome, kad neįstengsime jų pavyti juo labiau, kad kiekvienas iš 9 lyderių pasižymėjo puikia asmenine eiga (tai jie įrodė išvakarėse) ir kiekvienas atskirai buvo stipresni už bet kurį iš mūsų. 

Tuo tarpu veteranų lyderiai pavijo elito grupę, o tuo pačiu ir kilstelėjo jos, tik pradedančios savo lenktynes greitį. Nenuostabu - tuo metu veteranų lyderiai buvo beveik 5 min. per ratą greitesni nei elito grupės dviratininkai. Netrukus veteranų lyderiams pavyko pavyti ir elito grupės pabėgimą. 

Tuo tarpų mūsų ketveriukėje iš darbo visiškai pasitraukė V. Vilimauskas, motyvuodamas tuo, kad besivejančioje mus pagrindinėje grupėje yra jo komandos nariai - mūsų amžiaus grupės konkurentai (nors blaivus protas turėjo sakyti, kad mes tikrai neduosime grupei galimybės mus pavyti, nes trise esame iš vienos komandos). Ir iš tiesų, po antro rato gavę informaciją, kad pagrindinė grupė artėja, mes padidinome tempą, o paskutiniame rate nusprendėme netausoti jėgų ir atvažiuoti į finišą, atsižvelgiant į tai kiek darbo kiekvienas įdėjo trasoje. O lyderių grupėje galiausiai atėjo laikas dinamiškam finišui. Jame pranašumą turėjo D. Vileniškis, tačiau kaip neįtikėtinai rimtai jam priešinosi V. Saprykinas! Mūsų M40 grupės ketveriukė ramiai artėjo prie finišo, o paskutinėje įkalnėje D. Čiviliui sutraukė kojos raumenį, tad likome tik trise, o vos tik parsitarėme V. Vilimauskui, kad mums aiškus mūsų finišo scenarijus, likus 800 m iki finišo jis kažkodėl sugalvojo mus atakuoti (vėl nesuprantu motyvų, nes jis M30 grupės atstovas), Raimondas dar ketino jį vytis, bet aš numojau ranka į visiškai beprasmiškus veiksmus. 

Netrukus finišavo ir pagrindinė veteranų grupė. Joje buvo likusi tik viena M50 grupės prizinė vieta. Finišavus veteranams toliau vyko pagrindinės elito lenktynės - jų baigtį visi mes žinome, tačiau buvo abejojančių jų eigos skaidrumu ar nugalėtojo pajėgumu. Abejojantiems pasiūlyčiau pasižiūrėti „DB topas" svetainėje pateikiamus tarpinius lenktynių laikus. Juose Jūs pamatysite, kad parengiamieji veiksmai prasidėjo nuo 6 rato (M. Bernatonis), toliau sekė E. Juodvalkio ir M. Bliakevičiaus ataka 9 rate, vėliau I. Konovalovo ir E. Šiškevičiaus bandymas 11 rate ir galiausiai pergalingas G. Bagdono finišas. Greičiausią ratą per 16:40 min pravažiavo I. Konovalovas 11-ame lenktynių rate, o 4 pagrindiniai pretendentai važiavo labai panašias lenktynes ir G. Bagdonas sugebėjo išsaugoti daugiau jėgų pagrindiniam finišui. Pasakysiu dar daugiau - mažas stebuklas, kad R. Navardauskas finišavo tik keliais centimetrais už A. Kruopio, nes atlikęs darbą dar sugebėjo mesti iššūkį abiems savo valandos laukusiems sprinteriams ir kaip lygus rungėsi sprinte su Lenkijos ture po čempionato pergalę iškovojusiu galinguoju A. Kruopiu.

Įdomios, sunkios ir gražios lenktynės - man patiko!

Sveikiname nugalėtojus ir prizininkus.

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS