Blog'as < Atgal
Lietuvos plento čempionato įspūdžiai
Autorius: Vitalis Vareikis

Kaip jau kokius aštuonerius pastaruosius metus Joninės Lietuvoje neįsivaizduojamos be lietaus, tad asmeninių lenktynių trasoje vyrams ir veteranams teko šlapia trasa ir kintančio intensyvumo, tarpais gana smarkus lietus, o grupinės lenktynės daugelio džiaugsmui vyko sausa trasa.

Atvykau į asmenines lenktynes prieš moterų startą, peržvelgiau starto sąrašą ir ... šiek tiek nusivyliau - moterų ir vyrų elito starto sąrašas trumpas, bet kiek užsiregistravę veteranų! Tai negali nedžiuginti. Kadangi nebuvau bandęs trasos, įsiprašiau į praėjusių metų čempionę K. Sosną lydintį techninio aptarnavimo automobilį. Kadangi norėjosi būti naudingu, pasiteiravau kur atsarginis dviratis ar ratai (dėl viso pikto). „Jeigu reikės atsarginio, tai jau viskas bus baigta" numojo ranka treneris. Kodėl, prieštarauju, juk gali „atvežti" ir kokią minute? Ne, sako Katažina ne formoje, tad favoritė yra A. Trebaitė. Duotas startas ir kol atbėgome iki automobilio, kol išvažiavome, pavijime savo lydimąją jau gerus septynis šimtus metrų trasoje. Priekyje netikėtai arti pamatome prieš minutę startavusią V. Sereikaitę įvažiavime į žiedą patikrinome laiką ir nustebome - Katažina priartėjo geromis15 sekundžių - čia kažkas ne taip, gal priešininkė turėjo kažkokių problemų. Stebiuosi, kad beveik nėra vėjo - artėjantis audros debesis suformavo prieš save žemesnio slėgio lauką, kuriame vyrauja štilis - tokiu metu „sunkiai kvėpuojasi". Lenktynininkė nors jauna, bet šios rungties specialistė, tad papildomų pastabų nereikia nors senamadiškam žvilgsnius gal užkliūtų pernelyg judantis liemuo (nauja praktika sako, kad svarbu generuojama galia ir bendra sėdėsena, o judesiai pateisinami, jeigu padeda išlaikyti galią). Automobilyje nėra garsiakalbių, tad treneris mano nuostabai persisveria per langelį ir išlaikydamas dideli autobusą gal pusmetrio atstumu iki dviratininkės visu balsu ragina išlaikyti tempą įkalnėse. Pagal išskirtinius pakelės elementus paskaičiavome laiką iki priekyje esančios sportininkės - rezultatas nedžiugina, kad neartėjome tai tikrai, gal net kiek tolome. Jau pradėjome sutikti o apsisukimo grįžtančias merginas, kai kurios, startavusios paprastais dviračiais, jau „pagautos" minute. Favoritė Aušrinė taip pat jau „pagavusi" prieš ją startavusią sportininkę. Apsisukime (nors sportininkė ir taip tą išmano) priminėme pasiruošti tinkamą pavarą ir, kol su dideliu autobusu apsisukome, gavome informaciją, kad A. Trebaitei pralaimime apie 11 sekundžių, o su V. Sereikaite važiuojame panašiu greičiu. Aišku lenktynininkei sakome, kad važiuojame lygiai su lyderėmis, ir raginame dar padirbėti. Nuo kalno Katažina „išsuka" ir užtikrintai laiko didžiausią pavarą (čia nejučia stebiuosi, nes tam reikia nemažai jėgos). Pakeliui atgal sunkoka surasti tam tikrą orientyrą, kad dar kartą patikrinti atstumą iki „persekiojamos" konkurentės. Tačiau apytiksliais paskaičiavimais skirtumas tarp merginų apie 45 sekundes, taigi, rodosi artėjome. Tuomet artėjantis audros debesis prieš prapliupdamas lietumi prasiveržia sūkuringais vėjo gūsiais, ir matosi kaip sportininkei sunku suvaldyti dviratį - vėjas gūsingas, šoninis, gal net priešinis - nemaloni aplinkybė, ypač rimtai blaško. Tačiau mergina nepasiduoda, dirba ramiai, užtikrintai. Įvažiavime į aplinkkelio žiedą dar kartą patikrinome laiko skirtumą ir dar priartėjome, tad treneris visu balsu šaukdamas „finišas" verčia dviratininkę išsikrauti iki galo. Katažina atsistoja paskutinei trumputei įkalnei (man pasirodo, kad dar pagreitėja) ir finišuoja. Kiti treneriai pasitinka Gediminą išlipantį iš automobilio ir su susižavėjimu praneša, kad skirtumas nuo A. Trebaitės tik 26 šimtosios sekundės, o mums dar tiksliai nesiorientuojantiems pagrindinis klausimas - kurios naudai? - pasirodo Aušrinės. Nežinia ar džiaugtis ar liūdėti - pergalė tikrąja žodžio prasme buvo ranka pasiekiama - toks skirtumas maždaug lygus rankos ilgiui.

Moterų lenktynės baigėsi, kol iš trenerio imamas finišo interviu einu pasitikrinti starto eiliškumo, už kelių minučių startuos vyrai, jų starto sąrašas labai trumpas. Mintyse favoritu lakas E. Šiškevičių, bet buvo stipresnių (lenktynėse nugalėjo G. Bagdonas).

Čia prapliumpa liūtis ir Alfredas Vaitkus - praeityje puikus sportininkas, dabar neprilygstamas veteranas ir nuostabus žmogus mane, likusį be priedangos, palydi iki automobilio ruoštis startui.

Kol praeina pirmieji vasariškos liūties šuorai vyrai jau trasoje. O mūsų su veteranais startuojanti kompanija įsitaiso ankštoje vieno namo stoginėje. Kiek nemažai reikia padaryti - Valdemaras Dervinis startuoja pirmas, jis turi apšilti, reikia paruošti dviračius, prisisegti starto numerius. Dauguma apšilimui naudoja stakles - modernus metodas, kai starto miestelio teritorija aptverta, apylinkėse intensyvus eismas ir... lyja. Man šio metodo didžiausias trūkumas - nejauti kelio, prakaitas teka upeliais, laikas eina lėtai, kaip lenktynių distancijoje. Todėl apsisprendžiu apšilimui važiuoti į Vilniaus plentą - rizikingas sprendimas, suprantu, kad per pirmąsias minutes liksiu šlapias, be to yra rizika pradurti padangą, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis, bet norisi „atsiremti į kelią „gyvai", pažiūrėti kaip sukasi, kaip stabdo (nors stabdžių reikės tik du kartus). Apšilime supratu, kad stabdžiai tragiški - įprastos kaladėlės su anglies pluošto ratlankiais patenkinamai dirba tik sausu oru, o kai ratlankis šlapias - stabdžių nebėra ž spaudžiant rankenėles pradžioje visai nestabdo, o po to staigiai „sukabina", kas itin pavojinga. Dėl lėto pasiruošimo ir lietaus į apšilimą išvažiavau vėlai, jis gavosi trumpas - vos daugiau 20 minučių, bet guodė tai, kad kiti, matyt turėjo panašias sąlygas. Vienų nuomone trumpas apšilimas ne itin įtakoja rezultatus, bet pabogina organizmo būseną po lenktynių, sulėtina atsistatymą, tačiau, mano nuomone apšilimas itin svarbus ir rezultatams ir čia geriau likti konservatyviu.

Atvažiavau į startą kaip pridera, 3 minutes iki starto. Palaikymo už balnelio paslauga starte neteikiama - savitarna, bet išgelbėja komandos kolega be kalbų supratęs prašymą. Čia daug neišloši, bet maloniau negalvoti apie greito ir sėkmingo pedalo įsegimo techniką. Priešais startuoja G. Stulpinas - reikės jį pavyti - pagalvojau. Dar anksčiau - komandos kolega G. Geležiūnas su paprastu plento dviračiu irgi pasiekiamas, bet gerai pasistengus.


Po starto greitai greitėjau iki 50 km/h ir staiga supratau, kad nežinau koks kelio paviršius už posūkio, tad save sudrausminau ir lenktynės prasidėjo. Čia daug rašyti neverta - planuotas tikslinis pulsas - 172 kažkodėl nepasiekiamas - pulsometras rodo 168 ir jau pakankamai sunku, nesinori sunkinti. Renkuosi sausesnę vėžę ir vis persekioja mintis, kad ten kur šlapią, asfaltas lygesnis (ar jums taip nebūna ?), gerai, kad dominuoja protas. Gintaras lygumoje ir nuokalnėse beveik neartėja, tačiau padėtis pasikeičia įkalnėse - ten gana sparčiai artėju prie jo. Likus kilometrui iki apsisukimo, lenkiu. Akimis jau ieškau priekyje Gintauto - sekančio orientyro, jo nematyti tik netrukus parsilenkiame. Prieš apsisukimą padarau krūvą klaidų - kaip pirmokas neteisingai įvertinu nuolydį, per anksti permetu pavaras į greitėjimui reikalingas, po to suprantu, kad paankstinau, vėl pridedu kiek, ir atsargiai stabdau - stabdžiai apgailėtini, apsisukimas apgailėtinas, tačiau atgal įsismaginu ir stengiuosi kentėti. Žinau, kad reikia „pridėti", nuokalnėse išvystau neblogą greitį, pulsas jau 172 ( tai, kad jo nepasiekiau iš pradžių, mano nuomone, rodo netinkamą apšilimą), kenčiu žemiausioje sėdėsenoje, nors keikiu savuosius „aerobarus" - jie nepatogūs, labai spaudžia rankas. Nuokalnės papėdėje raudonas Gintauto kombenzonas žymiai priartėja, bet ir aš kvėpuoju sunkokai. Asmeninėse lenktynėse nieko nereiškia staigūs pagreitėjimai - čia reikia pastovaus didelio greičio, tad stengiuosi artėti nuosekliai, bet ir finišas netoli. Už žiedo „išsuku" viską ką turiu, iki Gintauto mažiau nei šimtas metrų, matau kaip jis atsistoja finišo spurtui, ne, man to nereikės, aš jau nebegalėsiu - iš inercijos paveju jį jau po finišo linijos, kalbėti dar negaliu, lenktynės baigtos.

Parodytas laikas nėra labai geras, bet...šlapia trasa, prastas apšilimas ir svarbiausia, kad kol kas tai buvo geriausias laikas. Žinodamas kas liko trasoje, kad G. Jankeliūno laikas antras, dėl pergalės savo amžiaus grupėje beveik neabejojau, domino kas bus greitesnis ir... ar važiavo su aerodinamine sėdėsena ar klasikiniu dviračiu. Ir tik palikdamas starto miestelį sužinau, kad Elito lenktynių čempionu tapo G. Bagdonas, o absoliučiai greičiausias laikas 15 km distancijoje - be konkurencijos startavusio mūsų komandos draugo Mariaus - jis naudojo plento dviratį su papildomais „aerobarais"- jo laikas 20:27,44. Neabejoju, kad Elijus, startavęs su klasikiniu Trek‘u, turėdamas aerodinamines iškyšas ir pakoreguotą sėdėseną parodytų dar geresnį laiką, bet tokia ši specifinė disciplina - reikia kiek adaptuoti sėdėsena, stengtis išlaikyti lygų tempą ir kentėti, kentėti.

Jau po valandos pravažiuojant lietaus plaunamą varžybų miestelį - buvusio nedilelio šurmulio ir dviratininkų neliko nei ženklo. Mano nuomone tikslinga tokį renginį derinti su papildomais pramoginiais renginiais, kad žiūrovai užsilaikytų po finišo, bet, žinoma lietus gali viską sugadinti.
Vakare laukė vasaros pašnekesiai su draugais, kur pokalbis vis sugrįždavo prie lenktynių - kas kietai važiavo, kas galėjo pasistengti, kas kokios formos ir t.t.

Kai atvykome ruoštis grupinėms lenktynėms į Utenio stadioną, moterys jau buvo pirmame lenktynių rate. Puikus oras, ramus vėjelis, gausėjantys debesėliai rodė, kad laukė gera diena. Po pirmojo gan lėto moterų rato po netoli atitrūkusio pabėgimo pagrindinę grupę vežė jaunoji Laura Braziulytė - lenktynėse pagrindiniai įvykiai dar nebuvo prasidėję, bet jau antrame rate susiformavus kompetentingam pabėgimui lenktynių baigtis buvo iš esmės nulemta. Rasa Leleivytė savo finišą pradėjusi pačioje finišo įkalnės pradžioje nesunkiai laimėjo iš pabėgimo ketveriukės, kur be abejonės buvo laikoma favorite.



Elito grupė starte su ją papildžiusiais jauniais atrodė pakankamai didelė. Smagu elito tarpe buvo matyti ir Elijų Čivilį bei Valdemarą Saprykiną, kurie jau galėjo startuoti ir veteranų lenktynėse, bet pasirinko sunkesnį kelią.

Veteranų lenktynių su berods net 49 linksmai nusiteikusiais dalyviais startas buvo duotas po dešimties minučių. Ir jau pirmajame kilometre lenktynės parsidėjo R. Bliakevičiaus ataka (kai kam labai patiko po jo balneliu at virvelės tabaluojantis angeliuko formos atšvaitas), grupė leido jam kiek pasikankinti, tačiau įkalnėje lengvai prisivijo. Pirmame kalne buvo ir pirmas tempo padidėjimas. Dar kiek toliau ir tempą gerokai pakėlė Top Team pajėgos. Be abejonės tai buvo pirmosios veteranų lenktynės Lietuvos čempionatų istorijoje, kuriose didelį vaidmenį vaidino komandų faktorius ir man buvo žinoma, kad lenktynių tėkmė galės kiek nurimti, tik jeigu susiformuotų vykęs pabėgimas, kuriame būtų bent po vieną Top Team ir FOCUS Vilnius komandos veteraną, kiti galimo pabėgimo dalyviai nebūtų itin svarbūs. Todėl po tempo padidinimo sekdavo arba FOCUS Vilnius arba Top Team marškinėlius vilkinčių veteranų atakos. Kiti svarbūs peletono žadėjai buvo pretendentų į M30 ir M40 podiumą turinčios Stimul Plius ir tik M30 podiumą šturmuoti pasiruošusi pernykščio M30 čempiono V. Vilinausko vadovaujama "Ghost" komanda. Prieš posūkį į kairę atakavo R. Kalina, nespėjo grupė jo pavyti, kai pabandėme atakuoti mes su Mariumi, kai pastebėjome už mūsų „kabančius" žmones, nutraukėme pastangas. Netrukus pabandė pasirodyti ir svečias iš Latvijos. Vienu metu antru tempu buvo susiformavusi gana didelė atitrūkusi grupė su keliais M50 grupės veteranais, kurie mano nuostabai nebuvo pasyvūs. Tačiau nedirbantys žmonės grupėje jautėsi gana komfortabiliai ir atakomis norimas tikslas nebuvo pasiektas. Ghost komanda veteranų ir jaunimo pastangomis gaudė atakas prie jų prisidėdavo tai vienas tai kitas suinteresuotas žmogus. Pasukus į dešinę per silpnas šoninis vėjas nesudarė didelių problemų gale sėdintiems, tačiau mes neatsisakėme bandymų atakuoti ir pasukę link Utenos jau Zarasų plente. Mūsų su Mariumi porinę ataką „kontravo" Ghost‘o dvejulė, kuri pasiūlė pabandyti „nutraukti" gyvatukę esant nedideliam priešiniam šoniniam vėjui, bet nemačiau tame didelės perspektyvos, nes vėjas buvo per silpnas, ir net vedant galima buvo laikyti arti 50 km/h greitį. Netrukus vėl ataka, kurioje jau R. Kalina, be konkurencijos važiuojantis M. Ratkevičius ir D. Vileniškis -mano supratimu pavojingiausias dienos bandymas - jie po truputi tolo - lyg ir viskas klostėsi gerai. S Špakovs, svečias iš Latvijos pastebėjęs, kad bėgliai gali nuvažiuoti, pabandė „persikeli" pas juos, bet čia mano užduotis buvo neleisti suveikti „tiltelio" efektui ir pasivijęs latvį tik šypsausi ir pasiimu už vairo viršaus, jis viską suprantą ir meta vytis, tačiau bėgliai kiek „užstrigo", grupė sureagavo ir netrukus juos pavijo. Ir tada mano nuostabai sekė dar vienas R. Bliakevičiaus solo - rimtas, nes grupė jį paleido gana toli, bet beviltiškas, nes jau buvo aišku, kad už paskutinės kalvos Utena. Tolimesnis scenarijus, nors man žinomas, klostėsi, kaip dabar supratau, išskirtinai man nepalankiai. Grupė dideliu greičiu vedama savęs netaupančio Vilniaus MTB maratono nugalėtojo J. Kvietkausko po posūkio prie degalinės išsitempė ir aš, kurio vieta turėjo būti už M. Ratkevičiaus, esančio antroje pozicijoje, buvau kažkur kairėje, geriausiu atveju arti 15 pozicijos, ką tik "išsivadavęs" iš itin nepatogios pozicijos grupės viduryje ir tai reiškia, kad, jeigu nieko nepakeisiu, finiše būsiu nekonkurencingas. Todėl šalia voros užpučiamas vėjo važiavau į grupės priekį tikėdamasis dar įsėsti į vorą pirmajame dešimtuke. Tačiau, po pirmojo posūkio mieste man pamėginus tai gana korektiškai padaryti, netikėtai D. Čivilis labai rizikingai, tiesiog vairu pabandė apginti savo poziciją nieku gyvų neketindamas manęs įsileisti (aš savo ruožtu neketinau paguldyti visą vorą veteranų esančių už jo). Todėl rimtai sportiškai pyktelėjęs, pasitikėdamas savo jėgomis likau kiek šone ir plačiu kampu įvažiavau į vieną, po to į kitą posūkį. Jau tuo metu J. Kvietkauskas buvo baigęs savo darbą ir grupę į finišą vedė M. Ratkevičius. Priartėjau prie 5 pozicijoje esančio S. Skerbelio tuo pačiu nenorom atitverdamas jam galimybę atakuoti per kairę pusę ir patikrinau pavarą bei supratau, kad viena lyg ir per sunki, kita - per lengva, pasirinkau sunkesnę ir suvokęs, kad esu įkalnės papėdėje, o moterys čia jau pradėjo finišą lyg tikrindamas ir provokuodamas be staigios atakos pajudėjau į finišą. Pradėjau gana švelniai, tačiau kaip mat atsidūriau pirmoje pozicijoje, tačiau supratau, kad kalnas priešinasi smarkiai, greitis nepakankamas, traukos rūksta ir ... laikas tarsi sustojo - kojose dar yra rezervo, bet kalnas nesibaigia pavara nepatogi, kai staiga iš galo mane gana efektyviai lenkia vienas, kitas, trečias, ketvirtas...kažkur jau taip buvo... nesąmonė, sukaupęs jėgas pagreitėju iki padoraus greičio, kad nebūčiau paskutinis - finišo liniją kirtau gal koks 13-as - piktas ant savęs už avantiūrizmą - tarp mane aplenkusių nėra nė vieno prieš kurį nesu laimėjęs ar negalėčiau laimėti finišo, tačiau lenkiu galvą prieš protingai važiavusius ir puikiai finišavusius prizininkus. Išskirtinai norėčiau paminėti Romualdą Bliakevičių, kuris net tris kartus atakavo vienišais pabėgimais, tačiau sugebėjo iškovoti antrą vietą savo amžiaus grupėje, nusileidęs tik mano minėtam D. Čiviliui, vedusiam pragmatiškas, finišo sprinto laukiančias lenktynes. Be abejonės komplimentai mums jau žinomo absoliutaus nugalėtojo D. Vileniškio finišui (norisi dar kartą, kaip pernai Klaipėdoje pabandyti finišuoti nuo jo rato).



O elito lenktynės tęsėsi. Antrame rate nuvažiavo jaunatviškas jaunių pabėgimas, prie kurio prisijungė ir M. Sabaliauskas, po trijų ratų jauniai pasitraukė iš trasos ir lenktynės prasidėjo, pakilo greitis ir pirmu smuiku užgrojo favoritai. Galiausiai niekas negalėjo palaikyti pabėgime R. Navardausko pasiūlyto tempo ir jis likęs vienas „atsivežė" Lietuvos čempiono marškinėlius. Ne mažiau įspūdingas buvo finišas grupėje, kur G. Badomas paskutiniuose metruose „išlupo" antrą vietą iš A. Kruopio. Po kokių dešimties minučių finišavo ir V.Saprykinas bei E. Čivilis, už kuriuos iš teisų sirgau, nes klausiamas buvo ne kokioje vietoje finišuos, bet ar pravažiuos ir jie nenuvylė - finišą pasiekė, su kuo ir sveikinu.


Čempionatas baigėsi, bet džiugina tai, kad Lietuvoje dar turėsime net tris plento lenktynes, tad dar palenktyniausime.

Su geriausiais linkėjimais
Vitalis Vareikis

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS