Blog'as < Atgal
MTBF XC 2012
Autorius: Julius Bartaševičius

Panašu, kad "kraupiausios" sezono varžybos jau praėjo. Sukilimo ir nuvažiuoto atstumo santykis dvigubai didesnis nei Vilniaus maratono trasoje (18m/km prieš 8.5m/km). Trasa pilna potencialių traumoms nusileidimų ir neįveikiamų pakilimų. Būtent tai, kas apibūdina tikrą XC.

Iš varžybų įspūdžių parsivežiau nedaug. Trasa buvo gerai žinoma, ne vieną kartą pravažiuota, todėl nestebino. Žinojau, kad į visus kalnus, jeigu tik technika leis, sugebėsiu įminti. Užtat lygumose buvo problemų.

Startas buvo geras, iki pirmojo posūkio stengiausi laikytis pirmam dvidešimtuke važiuojant už TopTeam nario. Privažiavus kelio prie kapinių galą, prie smėlio krūvos (ties 2km), pasukau ne į kairę, kaip visi, stovintys eilėje įvažiuoti į siaurą žolėtą keliuką, bet į dešinę- buvo išbandyta prieš pat varžybas ir suveikė puikiai, aplenkiant bent 5 žmones. Apsidžiaugiau puikiai pavykusiu manevru ir prieky mačiau vos kelis žmones, tarp kurių ir Tadą Malinauską (su kuriuo, beje, prieš pat varžybas šį manevrą ir atradome). Bet po to prasidėjo būtent tai, kas man trasoje buvo "peilis"- duobėtas, nelygus, nusėtas mažais kalniukais takelis, tarp dviratininkų pramintas "tarka". Būtent čia buvo labai svarbu, su kokiu slėgiu padangose ir šakėje važiuoji, ar tavo ratai 26 ar 29 colių, ar turi gale amortizaciją. 26 colių ratai puikiai lindo į visus griovelius, o 2 atmosferų slėgis gale nė kiek neminkštino kratymo. Priekyje buvau įpūtęs 2.3 atmosferos, tačiau amortizuojant viską rankomis buvo galima kentėti. Atsilaikiau keliuke tarp smėlio krūvos ir pirmojo pakilimo neblogai, bet čia juk pati trumpiausia "tarkos" atkarpa.

Pirmam pakilime jau aplenkė keli žmonės, tarp kurių ir Gliaudelis bei Marius, bet žinant, kad aš prieš kalną poziciją užsitikrinau tikrai geresnę, negu galėčiau pagal pajėgumą, nenustebau. Nemažinant tempo pirmame nusileidime pozicijos nepaleidau, puikiai pasitarnavo teisingų trajektorijų žinojimas. Gilaus smėlio staigus posūkis į dešinę ir vėl pakilimas. Savo tempu užvažiavau, dar praleisdamas žmogų ir kalno viršuje susidarė penkių žmonių grupė - Dainius Kiela, Dominykas Švambarys ir berods pora žmonių iš TopTeam.

Fotografas: Julius Griškevičius



Dominykas su kažkuo važiuodami priekyje pražiopso posūkį į kairę išvažiuojant iš miškovežio suarto kelio ir perėjo į grupės galą. "S" formos nusileidime Domas panaudojo savo puikiai išlavintus XC stiliaus sugebėjimus nusileidimuose ir taip laimėjo gal 3 sekundes. TopTeam narys praleidžia mane į priekį darbui, bet man jau nuo pat pradžių neteko tinginiaut- pulsas žemiau 185 tikriausiai nukritęs nebuvo, o dar liko 35km, reikia pasitaupyti.

7km esantis pakilimas buvo pats smagiausias. Jam ruošiausi atskirai, buvau pravažiavęs gal 10 kartų ir nė vieno karto nepavyko nenulipus nuo dviračio pasiekti viršaus. Tačiau tai davė patirties, kuri tikriausiai ir padėjo per varžybas jį įveikti. Tik prasidėjus pakilimui įsijungiau lengviausią pavarą, ir kairėje prasidėjus smėlėtai išgraužai, stengtis kuo ilgiau išsilaikyti dešinėje, aukščiau ant tvirto paviršiaus. Triukas buvo kaire ranka prisitraukti ir atsistumti nuo medžių, įgaunant greičio ir padedant išsilaikyti staigesniuose trajektorijos koregavimuose. Galiausiai nuslydau į išgraužą, tačiau smėlis ten jau buvo kietesnis ir įveikiamas. Viršuje turėjau pasiekti savo pulso maksimumą, nes tai buvo sunkiausias pakilimas, o pulsometras rodė 205. Aplenkiau porą žmonių. Šiek tiek pailsėjus vėl pradėjau dirbti, tačiau mane lenkė žmonės, ir nors bandžiau išsilaikyti pravažiuojantiems Adamoniui ir Švambariui ant rato, su 185+ pulsu to palaikyti žinojau, kad nepavyks.

Fotografas: Tautvydas Ragulis



Pirmą nusileidimą link upelio įveikiau greitai, per daug neblokuodamas rato ir stengdamasis šokinėti ant aukštesnių kelio vietų. Antram nusileidime taip gerai nepavyko ir priekiniam ratui tik iščiuožus ant šlapios žolės, teko prigulti. Ramiai atsistojau ir tęsiau varžybas.

Panašu, kad labiausiai dalyvių nemėgta vieta buvo Neries pakrantė, "tarkų tarka". Čia jau apie nieką kitą negalvoji kaip tik apie ramų ir lėtą laukiantį pakilimą į piliakalnį- netgi tai mane motyvavo. Greitis nukrito iki nepadoraus minimumo, mintys sukasi apie 29-nerį su pilna pakaba ir tolumoje ieškai išvažiavimo iš pragaro. Pragaras praėjo, bet nuospaudos dar liks porai dienų. Į mane pasivijusio Sauliaus Ališausko klausimą "Kaip pieva?" atsakiau vienu žodžiu, nereiškiančiu jokių teigiamų emocijų ir privažiavom piliakalnį.

19km visus pasveikino šlapias piliakalnio šlaitas, o mane dar ir nukritusi grandinė. Tačiau ją užsidėjus ir supratus, kad galinė padanga, ant kurios parašyta "XC Dry" (Michelin XC Dry 2) tikrai nekabins įkalnėje, vėl teko nulipti. Pusiaukelėje jau buvo galima važiuoti, todėl dar pavijau 5 žmonių grupę. Porą kilometrų pavažiavus su ja ir vėl paleidau, nes pulsas kaukė, visiškai kaip ir priekinis stabdžių diskas, kuris net atleidus stabdį priminė apie upelio purvus ir tikriausiai tą lengvą prigulimą, kuriame galimai sulanksčiau diską. Visą likusią trasos dalį teko kentėti dar ir pusiau užspaustą priekinį stabdį.

Fotografas: Marius Katulis



Čia prasidėjo psichologinė kova su savimi ir faktu, kad per paskutinį pusvalandį visiškai nieko neaplenkiau. Dauguma tikriausiai žino, kaip tai demotyvuoja ir kad vienintelis kovos būdas yra bandymas galvoti apie ką nors kitą negu varžybas. Deja, kad ir kaip stengiausi, blogos mintys lindo į galvą ir su pykčiu stebėjau krentantį vidutinį greitį. Kiekvieną kartą bandydamas kažkam užsėsti ant rato vis atkrisdavau ir tik pakilimuose kažką pasivydavau. Beliko laukti sunkiai artėjančio 42-o kilometro.

Įdomesnė kova prasidėjo paskutiniuose pakilimuose. Privažiavus nuvirtusį ąžuolą jau žinojau, kad nepavyks įminti, nes bus pilna molio. Nulipus nuo dviračio batai slydo bandydami kabintis į šlaitą, o gale jau girdėjau kitus dviratininkus. Viršuje pasivijo ir aplenkė Justas Bagdonavičius (numeris 52), tačiau jam ant rato užsėsti pavyko. Nepaleidau jo ir paskutiniame pakilime, žinojau, kad finišas visiškai netoli ir jeigu tik galėčiau paskutiniame nusileidime užsiimti poziciją prieš jį, aplenkti jis tikrai neturėtų šansų, tam nusileidime tai būtų savižudiška, o gale sprintuot moku. Paskutinėje atkarpoje smėlėtas šlaitas, aš važiuoju priekyje. Man pasirodo, kad kairė kelio pusė kietesnė ir persirikiuoju. Trumpai važiuojame šalia vienas kito- pasižiūriu į jį ir iš veido matau, kad jam ne ką lengviau negu man, šitą kovą galiu laimėti. Tačiau visi žinome, kad planai neretai griūna ir šis kartas buvo ne išimtis. Pasirodo, kad mano kelio pusėje smėlio tik daugėja, o jo - atvirkščiai. Ratas klimpsta ir aš priverstas sustoti ir persikelti dviratį. Justas laimi bent 5s ir, atsisukęs į mane, pamatęs mano klaidą, dar paspaudžia. Nusileidime jo pavyti tikrai nepavyks, o finišo tiesioji irgi per trumpa. Pasidžiaugęs sėkmingu paskutiniu nusileidimu finišuoju 30-tas, 13 sekundžių po Justo ir 25 minutėm atsilikęs nuo Kovaliovo.

Fotografas: Arturasz.lt



Peržvelgus rezultatus viskas atrodo geriau negu galvojau trasoje. Manau šiose varžybose svarbiausia buvo teisingas padangų ir jų slėgio pasirinkimas (jeigu yra galimybė, tai ir viso dviračio), pastovaus kilimo ir kratymo toleravimas ir trasos žinojimas. Nusileidimai buvo techniški, bet trumpi, todėl daug sekundžių važiuojant lėtai ir užtikrintai prarast nelabai buvo galima. Iš karto po varžybų sakiau, kad daugiau šitos trasos nevažiuosiu, tačiau jau tą pačią dieną vakare laukiau kitų metų, kurie, tikėkimės, patieks ir dviejų ratų distanciją, lietuvišką Lenkijos kalnų maratonų versiją. Sveikinimai laimėtojams, o ypač komandos nariui Tadui Malinauskui ir sėkmės sekmadienį Vilniaus maratone!

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS