Blog'as < Atgal
Plento dviračių taurė 2013 - Kauno dviračių maratonas
Autorius: Vitalis Vareikis

Po lietingo pirmojo Plento dviračių taurės etapo Birštone, Kauno etapas dviratininkus pamalonino vasariškai puikiu oru. Tiesa, pūtė stiprokas pietvakarių vėjas, kuris pakoregavo lenktynių scenarijų. Antra lenktynių naujovė, kad sporto grupėje buvo galima startuoti tik su plento dviračiais. Šie du faktoriai perrašė lenktynių scenarijų. Kadangi man asmeniškai pavyko tapti lenktynių stebėtoju pagrindinėje grupėje (lenktynių siužetą video įraše mums jau pateikė Arnas Pelaitis), galiu kiek pakomentuoti sportininkų važiavimo eigą.



Lenktynių trasa išliko tokia pati jau trečius metus iš eilės (renginys vyksta ketvirtus metus). Visus ne be pagrindo baugino ilga įkalnė, tačiau trasoje buvo ir keletas kitų klastingų ar sudėtingų vietų. Būtinai pažymiu abu apsisukimus, ypač svarbus esantis arčiau finišo. Iš karto po starto prasidedantis „baisusis" kalnas nėra vienalytis ir tiltas pasibaigia nuolydžiu, o po to prasidėjęs pakilimas po posūkio kiek statėja ir pabaigoje po nedidelio sulėkštėjimo yra vėl nedidelis statesnis etapas, o po jo ilgojoje tiesiojoje dviratininkus pasitinka priešinis vėjas. Pastarasis faktorius parankus silpnesniems dviratininkams, kurie kopimo į kalną metu praranda pozicijas grupėje, nes kalno viršuje grupė greitėja ne taip dramatiškai ir, jeigu turi priekyje užuovėjos ratą, didelių problemų atsidūrus trumpam išsitęsusioje grupėje neturėtų kilti. Bet jeigu atsivėrė tarpas - tai didžiulė problema - jį uždaryti gali būti nebeįmanoma. Tačiau, jeigu čia tiesiojoje atsidūrei grupėje, tuomet atkarpa iki posūkio - ta, kurioje galima užkąsti, atsigerti ir pasiruošti didžiulio greičio išbandymui po apsisukimo. Po apsisukimo atsidurdavome pavėjui, todėl reikia greitėti iki ribinių pavarų ir saugotis kelio susiaurėjimų - čia verčiau tvirtai laikyti vairą ir neatsipalaiduoti, nuokalnėje greitis tampa maksimalus, ir gale reikia nuolat naudoti stabdžius bei kontroliuoti dviratį, kad neištiktų problemos. Posūkis į dešinę yra gana saugus ir skirtas pasiruošimui apsisukti. Po apsisukimo staigus greitėjimas yra pavėjui, tačiau su kairiu posūkiu reikia kilti ant tilto ir ten laukia gana lėtas posūkis įkalnėje į dešinę, bei pavėjinis greitėjimas, vėliau  manevravimas su užvažiavimais finišo link. Artėjimas į finišą sunkus, nes greitėjantis ir nuo linijos vėl viskas iš naujo.

Kažkodėl nesuradau kitų vietų, kur stipriausi dviratininkai pasirinks momentus atakai ir, matyt, nesugalvojo ir jie, tad paskutinis įkalnės trečdalis buvo ta vieta, kur reikia susikaupti ir pakentėti. Pirmas ratas nustebino ramumu, tokioje didelėje grupėje retai kada tenka važiuoti - niekam tempas nepasirodė per didelis, kita vertus, ne itin daug dalyvių dėl tempo „byrėjo" iš grupės. Tad galima konstatuoti, kad Lietuvos dviratininkų bendruomenė dar metais sustiprėjusi ir supratusi šių lenktynių principus. Antras ratas gavosi kiek greitesnis ir čia susiformavo pirmasis pabėgimas, tačiau pagrindiniai konkurentai stebėjo padėtį, o ir mums buvo aišku, kad jaunų dviratininkų sudaryta pabėgimo grupė ilgai neišsilaikys. Tačiau ji laikėsi net kelis ratus. Tuo metu grupės greitis buvo didelis, bet pakenčiamas ir didelių problemų joje išsilaikyti nebuvo. Tiesa antrame rate situaciją apkartino dėl neatsakingų manevrų vykę stabdymai kelio susiaurėjimuose ir grupės gale tai sukėlė nemalonumų. Todėl kai kam tie ratai buvo gana įtempti vejantis grupę. Tiesa, kol agresyvesni dviratininkai atrodė ramūs, grupėje buvo Tomas Vaitkus, silpnesniems, tokiems kaip aš, vertėjo patausoti jėgas kiekviename trasos kilometre. „FOCUS Vilnius" vyrukai ir merginos visi laikėsi su grupe 3 ratus. Galiausiai, ketvirtajame rate, o nepasisekus - ir penktajame, įkalnės pabaigoje - V. Kaupo ir mūsų legionieriaus iš Baltarusijos V. Šemetovo ataka privertė grupę rimtai reaguoti. Man pasisekė, stebėjau abi atakas nuo pat pradžių ir nedelsiant sekiau iš paskos, grupė greitėjo, vienas po kito dviratininkai ieškojo geresnės pozicijos, vora išsitempė, jautėsi švilpiantis vėjas ir spengianti įtampa, ratai skambėjo nuo standumo, nors aš išlikau ramus, žinojau, kad esu kažkur grupės vidury, ir, kad priekyje stiprus jaunimas, staiga pavojingai „neplyš", tačiau tempas laikėsi labai ilgai, pagaliau visi suprato, kad tai gali tęstis ilgiau, po apsisukimo greitis nemažėjo - sukome kraštines pavaras greičiau nei 55 km/h, nuokalnėje galėjome atsipūsti, tačiau neilgam - vėl susikaupėme ir vėl atsidūrėme greitoje kol kas dviguboje kolonoje. Iš grupės neatlaikę tempo „išplaukė" (taip dviratininkų žargonu vadinami atsilikę ir praradę kontaktą su grupe dviratininkai) silpnesnieji ir visos merginos išskyrus A. Trebaitę. Riesta buvo ir kai kuriems jauniams.


Fotografė: Renata Kalvaitytė

Mano maisto atsargos buvo pasibaigusios, reikėjo pilnos gertuvės, tad akimis ant tilto suradau mus aptarnaujanti Gintautą ir trumpam pasukau link jo - 45 km/h greičiu pagriebti gertuvę ne visada pasiseka, tačiau tą kartą - jokių problemų - sklandžiai grįžau į grupę ir iš karto pasirūpinau gera padėtimi įkalnės pradžioje. Neapsirikau pasirinkęs lengvesnę pavarą - taip raumenys gavo daugiau kraujo prisotinto deguonimi ir viršuje jiems dar liko galios dirbti anaerobiniame režime - visi buvo ant ribos, bet kas galėjo pridaryti problemų - pirmajam dienos pabėgimui buvo likę paskutinės minutės, išsitempusi grupė sunkiai gebėjo susirinkti ir pavėjui. Kiek paprasčiau buvo nuokalnėje, bet po posūkių tempas išliko, apsiskus ratui rodėsi tas didelis greitis išliks, bet atitrūkus naujam pabėgimui viskas kiek aprimo. Tačiau neilgai grupė palaikė kontroliuojamą atstumą iki pabėgimo dėl jo sudėties - 6 žmonių pabėgime buvo pajėgiausi „Umarai-Stimul plius", „Top team-Dviratis tau", „Vasarė-Kenda", „FOCUS Vilnius" ir „Velomanija-Niskama" komandų atstovai ir Tomas Vaitkus, o jaunių atstovaujamos komandos nesuskubo tinkamai reaguoti.


Fotografė: Renata Kalvaitytė

Tačiau tinkamas greitis buvo išsaugotas, gal kiek trūko entuziazmo. Likus 4 ratams pajutau, kad skaičiuoju likusias įkalnes. Julius Kvietkauskas, sekundei atsidūręs šalia taip pat apie tai prasitarė. Nebemačiau šalia savęs grupėje svarbių mūsų komandos narių Mariaus ir Gintaro ir tas labai neramino, bei įrodė sunkią lenktynių eigą. Priekyje aktyvūs tapo „Top team-Dviratis tau" komandos nariai, vėl pakėlę greitį. Priešpaskutinėje įkalnėje įvyko griūtis, į kurią pateko ir Povilas Kastanauskas, kuris rimtai nenukentėjo, tačiau prarado kontaktą su grupe ir buvo pasmerktas sunkiai vytis, tai sugriovė bet kokias mūsų komandines ambicijas. O tuo metu paskutinius šansus dar pabandė „Vasarės-Kenda" komandos nariai Domas Manikas ir Arnas Pelaitis, tačiau grupė jų nepaleido. Pradėjome ruoštis finišui. Apsižvalgiau ir aš - grupė buvo gana didelė, poziciją finišui reikėjo užsiimti taip, kad „ant rato" pasisodinti ir komandos draugą Raimondą Kaliną, o nedidelis planas buvo po paskutinio posūkio, apačioje, po truputį greitėti kairiąja puse, kuri būna laisvesnė, tačiau patogiai užeiti į posūkį, virš tilto pakilti į aukštą poziciją, pageidautina už Sauliaus Janeliūno, atsilaikyti trumpojoje tiesiojoje prieš vėją, o nuo ten ilgu galingu spurtu atakuoti visa jėga - mes, sunkesni dviratininkai, generuojame gana daug galios, tačiau dėl svorio bėgėjamės lėčiau, tad mums parankesnis ilgas finišas, o jeigu priešais turime „patogų greitėjantį lyderį" įgauname dideli pranašumą. Bet nepasisekė - lemtingame posūkyje panaudojus lengviausią ribinę pavarą gale grandinė peršoko didžiąją žvaigždę ir atsidūrė tarp stipinų - staigiai reagavau atlaisvindamas įtemptą permetėją ir mesdamas pavaras ant mažesnių žvaigždžių - riedėjimas davė man šansų, ir viskas pavyko, bet grupė buvo jau už 100 m... Sprintas prasidėjo nuo čia - išsukau pavarą ir pradėjau artėti, tačiau apie efektyvų finišą jau nebebuvo kalbos, grupę pasiekiau tilto pabaigoje, įdėjau visas pastangas, kad likti su ja ir finišavau kartu
J. Likau patenkintas lenktynių eiga ir dar labiau tuo, kad pavyko finišuoti su pagrindine grupe, kiek nerimavau dėl komandos, kuri prarado 3-ią įskaitinį dviratininką grupėje ir turės skaičiuoti atsilikimo sekundes. Tuo pačiu noriu priminti, kad tai ilgiausios per pastaruosius 20 metų mėgėjams skirtos lenktynės Lietuvoje, lauksime kitų.

Rezultatas buvo patenkinamas. Tadas Malinauskas iškovojo trečią vietą V30 grupėje, laikytume tai geru pasiekimu, jeigu nežinotume, kad jis nusileido tik V. Kaupui ir J. Volungevičiui, kurie abu itin talentingi dviratininkai. Taigi - puikus Tado pasirodymas. Rasa Pocytė buvo trečia moterų grupėje, nes įkalnės ir vėjai buvo palankesni lengvesnėms konkurentėms. Raimodas Kalina būdamas jau 50 metų rungėsi su mano amžiaus vyrais ir iškovojo III vietą V40 grupėje, palikęs mane ketvirtu.


Fotografė: Renata Kalvaitytė


Fotografė: Renata Kalvaitytė


Fotografė: Renata Kalvaitytė

Trumpojoje distancijoje mūsų Alvydas Riaubys nepaliko šansų kitiems penkiasdešimtmečiams, o Evelina Tvorogal užėmė trečia vietą jaunučių merginų grupėje.

Vis parsivežėme vasaros, tiesa, susirūpinome dėl mūsų Valdemaro Geležiūno, kuris griūtyje patyrė galvos traumą, tačiau žinos iš medikų raminančios.

Ruošimės Vilniaus etapui, bet prieš tai susirungsime Druskininkų bekelėse MTB maratonų taurės atidarymo varžybose.

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS