Blog'as < Atgal
Šiaulių dviračių maratono įspūdžiai ir rezultatai
Autorius: Vitalis Vareikis

Su malonumu pasidalinsime Sekmadienį įvykusio Šiaulių dviračio maratono įspūdžiais. Pirmiausia reikia pažymėti, kad renginys vyko tinkamoje vietoje, kai vilnių prausė lietus Šiauliuose buvo nuostabus saulėtas oras. Dviratininkai, susipažinę su trasa įvertino ją kaip sudėtingą, o mėgstantys statistiką priskaičiavo 12 posūkių. Reikia pripažinti, kad šeimininkai pasiruošė rimtai - net gatvės vietinių gyventojų nuostabai buvo papildomai nuvalytos. Ir aš įvertinau trasą 2 apšilimo ratuose. 1 trasos nuokalnėje trasos pradžioje buvo kiek sudėtingesnis, na ir žinoma, komplikuotas artėjimas į finišą reikalavo dėmesingumo ir technikos. Rūpesčių galėjo kelti banguota kelio danga, todėl rankos turėjo būti sulenktos visur ir vairas laikomas tvirtai. Vėl geriausi vertinimai įgarsinimui ir komentavimui - viskas girdėjosi puikiai, tinkami, savalaikiai komentarai, dviratininkų ir ypač dviratininkių pristatymai. Renginio pradžioje Lietuvos čempiono marškinėliai įteikiami Lietuvos čempiono titulus 3 veteranų amžiaus grupėse iškovojusiems veteranams - jie bus puikia atpažįstami grupėje. Tinkama tvarka pirmosiose dvejose gretose - organizatoriai be kompromisų surikiavo ten tik atitinkamus numerius gavusius dalyvius. Nežiūrint į tai, kad gavau garbingą 13 starto numerį, sėkmės vardan nusprendžiau jį prisisegti aukštyn kojom ir įsitaisiau grupės gale. Apsidairius čia pat pastebėjau ir Tomą Vaitkų, šalia ir Algirdas Vaitkus, netoliese keli kiti pajėgūs sportininkai - taip drąsiau, vadinasi, jeigu greitai tempas taps didelis bus su kuo pasiekti grupės priekį.

 

Po starto , nors ir nedidelę rato atkarpą lenktynes lydėjo greitį ribojantis automobilis - jis pasirinko tinkamą didesnį greitį ir tempas iš karto tapo lenktyniniu ir „selektyviu" Įkalnė, nuokalnė posūkis , vėl posūkis ir nuokalnėje jau 65 km/h - taip prasidėjo lenktynės. Po truputi akimis gaudydamas stipresnių sportininkų nugaras judame į grupės priekį, nes baisu, kad grupei „skilus" liksi su lėtesniais ir negalėsi realizuoti savo potencialo. Prieš posūkį į įkalnę K. Kalinausko gatvėje susistumdymas ir R. Pedelevičius su naujutėlaitę Stimul Plius apranga atsidūrė ant žemės, laimei niekas daugiau negriuvo, nubrozdinimai nebuvo sunkūs ir jis sugebėjo grįžti į lenktynes. Minėta įkalnė buvo itin svarbi lenktynių eigai įkopę į ją po posūkio kairėn Vilkaviškio gatve lenktynininkai susidurdavo su prastesne dangos kokybe ir priešiniu vėju, tad įkalnės viršuje reikėdavo būti rimtoje, pajėgioje draugijoje, kad kartu įveikti priešino vėjo atkarpą. Šioje vietoje sėkmingai atitrūko tituluotas T. Vaitkaus ir V. Kaupo pabėgimas. 

Nusileidimas Vilniaus gatve vėliau  60 km/h viršijančiu greičiu turėjo atrodyti įspūdingai. Dar linksmiau pasidarė, kad pervažiavus kanalizacijos šulinį mano gertuvė sugalvojo iššokti iš laikiklio, kuriais aš pasitikėjau jau daugelį varžybų ir pakibo man tarp batelio ir rėmo. Teko tuoj pat pasiimti ir, kaip vėliau paaiškėjo neilgam, sugrąžinti ją į laikiklį. Ta „operacija" nebuvo tokia paprasta ir už manęs važiuojantiems nuotaikos nekėlė. Dar linksmiau kai ežero gatvėje mano mielos gertuvės viena po kitos iššoko po „susitikimo" su kanalizacijos šuliniais ir man teko su jomis atsisveikinti, o šiuo veiksmu sau nuosprendį pasirašė ir mano lengvieji gertuvių laikikliai. Tačiau lenktynės tesėsi, ir kurį laiką tekėjo ramesne vaga, bet jau trečia ratą mano minėtoje įkalnėje gana didelė pagrindinė grupė skilo į dvi dali ir kurį laika likusieji antrojoje grupėje vertino situaciją ir skaičiavo galimybe.

 

Įvertinome pirmoje grupėje atsidūrusį kontingentą ir mes. Pravažiavus 5 ratus paaiškėjo, kad pirmoji grupė didelė, o ir  mūsų grupėje dar liko pajėgių žmonių, be to 2 ratus išliko nepakitęs atstumas iki priešakyje esančios grupės ir į ją buvo galim nesunkiai persikelti ryžtingų veiksmų dėka. Ypač pradžiugino, kad tai, kad likau be gėrimo neliko nepastebėta ir Top Team „motoras" Julius Kvietkauskas bei Mūsų Marius mane girdė iš savo gertuvių, kol 6-ame rate pavyko „susikombinuoti" gertuvę iš šalikelės ir įtampa atlėgo. Tas pats Julius ėmėsi ryžtingų veiksmų ir jo tempiama 2-oji grupė sėkmingai susijungė su pirmąja bei vieną ratą apvažiavo kartu, kas neliko nepastebėta komentatoriaus. Tačiau sekančiame rate lenktynės „sprogo" ataka lemiamoje įkalnėje didelis tempas prieš vėją, pirma 4 žmonių ataka, po to pas juos persikeliantys poromis lenktynininkai kentėjo atsakingiausią lenktynių momentą. Rizika man buvo didelė, galimybė taip pat pamačiau priekyje Julių „kabantį" už 2 pajėgių dviratininkų ir nusprendžiau bandyti, jeigu jie pakankamai tvirti, su jais galima „persikleti" tačiau žinojau, kad šiems žmonėms aš mažas padėjėjas, tačiau buvau pasiryžęs prisidėti bent menku indėliu. Tačiau kol pavijau, kol pasisukome nuo klano, kol apsidairėme supratau, kad pavyti jau gana toli atitrūkusių sportininkų lengvai nepavyks, o čia ir visa mūsų kompanija „prisitraukė" iki mūsų. Nors mūsų grupėje buvo keli stiprūs sportininkai, tų pastangų ir motyvacijos akivaizdžiai nebus pakankama (nes visos komandos turėjo atstovus priekyje). Todėl būtent tuo momentu lenktynių intrigos bent jau man baigėsi, ir lemiamas turės būti paskutinis ratas. Vertinant tą padėtį šiandien galima konstatuoti, kad buvo galimybė nuvažiuoti su kuo nors iš „persikeliančiu", bet tik tam tikru laiko mementu įkalnėje K. Kalinausko gatvėje, vėliau momentas buvo prarastas, o nuvažiavę netinginiavo, nes per 3-4 ratus susikrovė pusantros minutės pranašumą. Situacija apsunkino ir tai, kad K. Kalinausko gatvėje sunku vizualiai kontroliuoti veiksmus išsitempusios grupės priekyje ir situaciją realiai galima įvertinti tik Vilniaus gatvėje. Be to, pirmojoje pabėgimo grupėje tempą turėjo diktuoti Velostreet - Fuji komanda, tad tik tie kas nežiopsojo atsidūrė dvidešimtuke. Kita vertus veteranų gretose vis dar liko intrfiga - be akivaizdžių lyderių - E. Čivilio ir V. Saprykino, kurie buvo priekyje visi kiti potencialūs prizininkai dar buvo čia, šalia manęs, kaip ir užtikrinti moterų elito ir V50 grupių nugalėtojai T. Kaliakina ir S. Janeliūnas su Lietuvos čempiono marškinėliais, kurių konkurentai jau buvo kažkur už mūsų. V40 grupės lyderių trejetukas (dėl gedimo pasitraukus R. Kalinai) taip pat buvo čia, kai baigiant 9 ratą G. Geležiūnas į kanalizacijos šulinį pradūrė padangą ir „padovanojo" galimybę kovoti dėl podiumo kažkam už mūsų.

Nebejoju, kad paskutinis ratas pirmaujančioje grupėje buvo aktyvus dėl to pirmojo dvidešimtuko dviratininkai finišavo mažomis grupelėmis, kita priežastis buvo finišo prieigų posūkiai. Būtina buvo  užsitikrinti reikiamą poziciją  ir greitį prieš posūkį, nes posūkiuose ir tiesiosiose pridėti buvo praktiškai nebeįmanoma. Todėl finišas prasidėdavo 200 metrų iki įkalnės pabaigos, po to didžiuliu greičių įveikiamas posūkis ir čia eiliškumas buvo nulemtas. Po finišo Dviratininkų laukė gira, o norintiems ir Red Bull merginos su tonizuojančiu gėrimu. Netrukus Buvo duotas ir startas jauniesiems dalyviams - jaunučiais ir mėgėjams. Smagu, kad sportininkai entuziastingai palaikė ir mažesnį mėgėjų būrį.

Na ir galiausiai renginį vainikavo pusvalandžiu paankstinta linksma ir dinamiška apdovanojimų ceremonija ant gyvomis gėlėmis padabintos pakylos. Čia krito į akis puiki atmosfera aikštėje bei puikūs prizai. Kilnus nugalėtojo T. Vaitkaus sprendimas padovanoti savo iškovotą dviratį Šiaulių vaikų globos namams susilaukė ovacijų. Galiausiai nugalėtojų ir prizininkų iškovotos taurės buvo pripildytos šampano ir šventė baigėsi.


Puikus renginys puiki atmosfera, aš jau nepasakosiu apie dviratininkus ir žiūrovus linksminusias šokėjas - pamatysite nuotraukose - kitąmet būtinai rezervuojame kalendoriaus dieną ir vėl į Šiaulius!

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS