Blog'as < Atgal
Vilniaus Velomaratono dalyvio įspūdžiai
Autorius: Vitalis Vareikis

Žinoma, saugiausia būtų iš karto po starto susiskirstyti į nedideles panašaus pajėgumo pabėgimo grupes, bet lenktynės diktavo savo scenarijų. „FOCUS Vilnius" komanda šiose lenktynės rėmėsi išimtinai savo veteranais, bet mums į pagalbą atėjo ir penkis ratus važiavusios projekto dalyvės iš Sietyno sporto mokyklos, kurios neliko nepastebėtos ir neįvertintos.



Visi startavę mūsų komandos nariai šiame renginyje buvo dalyvavę praėjusiais metais, todėl užsitikrino geras starto pozicijas. Susikaupimo minutę, išsirikiavus starte, lynojant lietui, buvo aišku, kad niekas neketina laukti iš galo privažiuojančių įvairaus pajėgumo dalyvių ir reikės pakentėti nuo pirmų sekundžių.f Netikėtai užstrigus starto pistoletui, nesulaukę šūvio dalyviai išlėkė į trasą. Kelios sekundės pedalų įsisegimui ir lenktynės prasidėjo. Čia buvo būtinas maksimalus dėmesys ir geras greitis. Gedimino prospekto pabaigoje grupė apgalvotai stabdė, bet kaip būna tokio formato varžybose vienas dalyvis (na - ne iš pretendentų nugalėti) nepasirenka saugaus greičio ir gulasi ant tašytų akmenų - aplink patyrę dviratininkai, atsargumas čia gėdos nedaro, tad apvažiavome nelaimėli ir lekiame tolyn. Šioje vietoje dviratininkų srautas dar vientisas - vien išsitempusi didelė grupė, tai truko tik kelias minutes. Aš atsidūriau ne itin palankioje pozicijoje - nemačiau grupės priekio, tačiau kol šalia stiprūs žmonės ir komandos draugai didelis pavojus negrėsė. Visa laiką elgiausi kaip važiuodamas ledu, be to, ant anglies pluošto ratų stabdžiai per lietų apgailėtini. Žvėryno įkalnėje grupė jau „plyšusi" ir stipresni priekyje, posūkis į Goštauto gatvę, apsisukimas, ir išvažiavome į antrą ratą - vyrai atsargūs, jaučią sukibimą. Tačiau tinginiauti nebuvo kada - antras ratas greičiausias lenktynėse, jo pabaigoje, posūkyje nuo žvėryno tilto įvyko griūtis grupės priekyje, beveik visiškai užtvėrusi kelią ir tai pirmasis lemiamas lenktynių momentas - prasibroviau pro griūtį ir visa jėga privalėjau pasivyti pagrindinę grupę - pavyko įvažiuoti į ją prieš apsisukimą, be vis tiek priekyje jau buvo kelis atitrūkę dviratininkai, nemačiau, kaip nuvažiavo trys lyderiai - nebuvo kada dairytis - buvo ką veikti ir grupės gale. Galiausiai įvažiavime į prospektą visi kiek apsiraminome - susiformavo pajėgiausioji grupė. Bet žiopsoti neverta - tempas didelis, tai viena, tai kita ataka, be to suintensyvėja lietus. Visas dėmesys turi būti sutelktas į kelią. Gedimino prospekto tiesiojoje rimtai įdėjus pastangų ar kertant vidurio liniją galinis ratas slydinėja net nemanevruojant - danga labai slidi. Kitas rimtesnis incidentas įvyko berods ketvirtame rate - ant bruko sekcijos prieš Mindaugo tiltą griūna Paulius Šiškevičius, po dalies sekundžių ant bruko jau „sukasi" Aurimas Varna, gerai, kad niekas daugiau negriūna, įtampa, berods pasiekusi apogėjų kiek atslūgsta, bet nejauku, nes lekiam vis dar greitai. Čia dar viena ataka į kalną ir vėl grupės išsitempus, kažkas nuvažiuoja. Penktas ratas man pasirodė ramesnis, Žvėryne net pakalbu su Liuksemburgo komandos atstovu iš Naujosios Zelandijos „priekyje 3 ir dar 5 žmonės sako jis ir bent jau 2 iš jų niekada negrįš atgal į mūsų grupę - juokauja". Žinoma, grupėje nėra nepažįstamų veidų - tai pajėgiausi Lietuvos jaunučiai, jauniai, 30 ir 50 metų grupių veteranų čempionai - grupės branduolį sudaro pajėgiausi veteranai. Penktame rate dar ataka - matau atsivėrusį tarpą ir mūsų komandos marškinėlius priekyje, nesu tikras kas ten. Privažiuoja Gintaras Jankeliūnas ir kupinas jėgų siūlo persikelti pas juos - ne sakau, nevalia, kas ten iš mūsų komandos bebūtų tegu važiuoja - ten stiprūs dviratininkai - didelis šansas nuvažiuoti ir laimėti. Neapsirinku - mūsų Raimondas Kalina nuvažiavęs su T. Mice, A. Dolgovu ir M. Gadliausku per kančias užsitikriną sau nugalėtojo vardą grupėje. Bet čia kyla kita problema - bene 25 žmonių grupėje neliko itin pajėgių darbininkų, tad net neina kalba apie bėglių gaudymą, veikiau apie kitų nepaleidimą (nereikia sakyti, kad čia likę „Differdange" komandos dviratininkai net neketina nieko dirbti, o prireikus turi potencialo nuvažiuoti).



Bruko sekcijoje pajutau rimtą smūgį į priekinį ratą - pataikiau į didoką tarpą, bet vairą laikau tvirtai, jaučiau kaip išsilenkia anglies pluoštas, skamba stipinai, bet ratas atlaiko. Naudojau anglies pluošto ratus su priklijuotomis padangomis ir 9 atmosferų slėgiu jose ir tik po 16 stipinų kiekviename, bet net neabejojau, kad šioje trasoje jie atlaikys ir po 82 kg dviratininku (po varžybų ratai buvo tiesūs). Trasos danga nebuvo labai bloga, bruko sekcija ,kad ir nemaloni, bet dar patenkinamos būklės. Novatoriška buvo tai, kad pirmą kartą Lietuvoje gale naudojau 90 mm, o priekyje 45 mm aukščio ratlankį. Teoriškai tai greičiausias pasirinkimas lygumos lenktynėms, kur greitis silpnai varijuoja ir nėra šoninio vėjo ir ypač sunkiam dviratininkui. Gaila, kad lietus sumažino įrangos teikiamus privalumus, bet jaučiausi taip kaip su įprastu greitų ratų rinkiniu.

Tuo metu lenktynėse mane neramino situacija V35 grupėje, nes jos nugalėtojas R. Rumšas jau nuvažiavęs pirmajame pabėgime, o kovojantys dėl 2-3 vietos vis dar buvo čia ir, jeigu savus pažįstame kaip nuluptus, tai Latviai labai nenuspėjami. Tvirtai galiu pasakyti tik tiek, kad Latviai nėra stipresni už mūsiškius, bet nusiteikę ryžtingiau. Berods šeštame rate lietus prapliumpa kaip iš kibiro, vietomis balose skęsta visi aukšto profilio anglies pluošto ratlankiai - juokaujame, kad lyja tik viename upės krante. Septintame rate, Upės gatvėje atakuoja Uldis Kaufmanis, mums žinomas iš Klaipėdos maratono, kur nusileido tik A. Dolgovui, „užsidirba" geroką tarpą. Mūsų FOCUS Vilnius komandos kolegos Gintas ir Gintaras dirba priekyje vesdami grupę, rodos niekam kitam ta ataka nė motais.

Piktai skatindamas mūsų grupės jaunimą („žiūrėkite - čia gi latviai - „nuneš" visą podiumą" - šaukiau kažką panašaus) „užsuku" į priekį, pasisodinu visą savo komandą (kartu ir grupę) ir prie Baltojo tilto jau pasižiūriu nepatenkintam Latvijos atstovui į akis, žinoma, iš karto seka kito Latvio ataka. Nenoriu savęs pribaigti būtent šitame rate ir sėduosi į grupės galą - kaip bus taip. Nemalonumai susisumuoja -du Liuksemburgo komandos vyrai palaiko Latvijos dviratininką, be to, jau antrą ratą man nepavyksta pasiimti gerti - gertuvės šlapios ir velniškai slidžios (na, bet aštuntame rate pasiimuf - bent vienam ratui). Netrukus atakavęs Romualdas Blekevičius su dar vienu Latvijos atstovu sudaro tandemą ir rimtai bando pabėgti, aštunto rato pabaigoje uždirbdami beveik 30 s. pranašumą, tačiau jų jėgos senka - devintame ir dešimtame rate mūsų grupė greitesnė. Baigdami devintą ratą pamatome iš žvėryno artėjančius Ramūną su Raimondu - nieko sau tempas - neketinome jų taip arti prisileisti, dar 4-5 ratai ir pavytų. Pagaliau lemiamas, dešimtas ratas, prieš jį atsikratome gertuvių naštos. Upės gatvėje neišlaiko dar vienas Latvijos atstovas - atakuoja, grupė reaguoja vangiai - dairosi vienas į kitus, aš neabejojau, kad jį pavysiu, bet abejojau dėl galimybės išlaikyti tokį tempą iki finišo, todėl delsiau, atakavau (veikiau dideliu tempu iš galo pravažiavau grupę) tik Žvėryne (tuo metu priekyje abu mano komandos nariai, tad reaguoti turės kiti), užsitikrinau rimtą greitį - čia parsidėjo mano finišas. Ant Žvėryno tilto latvis buvo beveik pasiektas, bet greitis didžiulis, stabdžiau, galinis ratas slydo, atleidau, dar stabdžiau, vėl slydo, reikėjo vėl susibalansuoti posūkiui po slydimo, nepavyko iš pirmo karto, dar stabdžiau (tvorelė abejingai artėjo) tą kartą sėkmingai, bet visa mano uždirbta persvara buvo prarasta, buvau beveik sustojęs, pro šalį pralėkė visa grupė, paveiktas adrenalino beregint ją pavijau ir kelioms sekundėms atsikvėpiu gale, apsisukau posūkyje ir vėl „trečiu tempu" įsiėjėjau į finišą - mūsų grupelė skilusi, priekinę veda berods Deividas Vileniškis, su Rimu Petrusevičiumi - jie lengvai pasiekiami, bet čia gausybė aplenktų ratu, tiek to, bus tų lenktynių - iki trečiu mūsų amžiaus grupėje buvusio Latvio buvo likusios 6 sekundės (praleistos posūkyje?) - nieko nepadarysi svarbu, kad sveikas gyvas ir... laimingas. Kita vertus negi galėjau tikėti, kad mane sekę Deividas Vileniškis ir Rimas Petrusevičius leis man sau laimingai vienam finišuoti? Jie pavyktų viskas būtų kitaip, todėl tos šis sportas ir nepakartojamas.

Kai ką nustebino traumų ir incidentų skaičius (organizatoriai nepateikia tokios statistikos), bet manau, kad traumų ir incidentų skaičius yra adekvatus dalyvių skaičiui ir mano nuomone priklauso ne nuo organizatorių ar trasos dangos kokybės, o nuo dalyvių pasirengimo ir atsargumo atitinkamose oro sąlygose faktorių. Riekia paminėti, kad traumų ir kritimų neišvengė tiek patyrę sportininkai, tiek „žali" naujokai. Trasos danga nebuvo labai išskirtinai nekokybiška ir neturėjo didelių problemų, bet ant kelio ženklinimo linijų, kanalizacijos ženklų ir lygaus bruko akmenų buvo išskirtinai slidi - o tą žino kiek vienas kiek prakutęs dviratininkas.

Kuo skyrėsi šių metų Velomaratonas, nuo praėjusių metų renginio? Pirmiausia, jis buvo šlapias, kitas dalykas - greitas. Tie patys dalyviai trasą įveikė vidutiniškai 2 minutėmis greičiau nei praėjusiais metais, lyderiai, kadangi buvo aukštesnio profesionalumo lygio ir patirties buvo dar greitesni, bet, manu lemiamą faktorių vaidino vėjas, praėjusias metais ypač lėta buvo priešvėjinė dalis Upės gatvėje. Kitas skirtumas dalyvių skaičius, bet aukštesnio pajėgumo dalyvių iš esmės nepadaugėjo, taigi progresas dalyvių skaičiaus atžvilgiu - kiekybinis, nereikia sumenkinti kokybinio progreso aukščiausio pajėgumo dviratininkų segmente - dalyvavo 3 garsūs ir tituluoti dviratininkai, galima sakyti žvaigždės, dalyvavo stipri kontinentinė komanda, manau tai geras žingsnis į priekį.

Su nuoširdžiausias linkėjimais Vitalis Vareikis

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS