Blog'as < Atgal
Vilniaus Velomaratonas - greitos ir klastingos lenktynės
Autorius: Vitalis Vareikis

Norisi vėl pasidalinti įspūdžiais apie Vilniaus Velomaratoną, noris tai padaryti kuo atviriau, bet šiemet kankina dviprasmės mintys, bet to šį kartą trasoje leidau pasireikšti emocijoms, dėl ko kiek gailiuosi. Nekalbėsiu nieko apie mėgėjams skirtą važiavimą, kuris neturi ir nebegali būti jokiomis lenktynėmis, veikiau jame lenktyniaujantys ar bandantys tą daryti šiemet turėtų užsitraukti gėdą, bet užsiminsiu, kad mėgėjų važiavimą papuošė Olimpinė čempionė Laura Asadauskaitė ir tai be abejonės yra susiję su Andrejaus Zadneprovsio „draugyste" su dviračiu sportu - tai buvo puikus akcentas.

Sportininkų lenktynių starto sąrašas nebuvo įspūdingas, tačiau jame buvo beveik visi stipriausi Lietuvos mėgėjai su retomis išimtimis. Žinoma, kad profesionalo lygį pasiekę dviratininkai mynė Baltic Chain Tour etape, kurio finišas mūsų tuomet dar tik laukė. Abejos lenktynės startavo tuo pačių laiku 14:00, tik Baltic Chain Tour penktasis etapas startavo Utenoje.



Šiemet į sportininkų Velomaratono lenktynes pagrįstai užsiregistravo didelis būrys mėgėjų ir todėl net pačios pajėgiausios merginos dėl to, kad joms buvo skirta važiuoti tik 5 ratus gavo didesnius nei 500 numerius, taigi, turėjo tenkintis starto koridoriaus pabaiga, nors jų pajėgumas buvo artimas į trisdešimtuką pretenduojančių dalyvių pajėgumui. Taigi kai kurios mergaitės įsigudrino  startuoti iš geresnių pozicijų ir taip įgavo pranašumą.

Nežiūrint to, kad lenktynės vyksta dideliu ratu, tai grupinės lenktynės ir pagrindinis vaidmuo jose tenka jos didenybei Pagrindinei grupei, kuri yra gyvas organizmas sudarytas iš įvairaus pajėgumo sportininkų. Tai darinys galintis judėti vienam sportininkui neįkandamu greičiu - šiemet vidutinis pagrindinės grupės greitis buvo bene 44 km/ val. Tie kas atsiliko iš pagrindinės grupės - į ją retai kada besugrįžta, o tie, kas dėl prastos starto pozicijos jos nepasiekė - nebegali parodyti gero rezultato, net ir būdami santykinai pajėgūs.

Taip ir šį kartą, po Lietuvos Respublikos Prezidentės duoto starto pagrindinė grupė nurūko 50 km per valandą greičiu link Katedros, kiek pristabdė pirmuosiuose posūkiuose ir įsisuko lenktynės. Žinoma, pirmajame rate ištiko tam tikri nemalonumai - vienas jų prie arkos už Žvėryno tilto - pati arka siaurino kelią ir ten įvyko tam nepasirengusių griūtis. Kiekvieno rato scenarijus buvo toks pats (net sakyčiau toks pats kaip pernai ir užpernai) - pagreitėjimas Gedimino prospektu į įkalnę, kiek lengviau žemyn link Katedros, atsargiai per bruką, greitai iki Žaliojo tilto, vėliau su keliomis atakomis palei upę, atsargiai į įkalnę ir per Žvėryną, tada grupė išsitempdavo tarsi styga Goštauto gatve, pirmyn, atgal ir vėl viskas iš naujo. Nieko sudėtingo, bet nebuvo galima „pamesti" Pagrindinės grupės (nutraukti stygos) Goštauto gatvėje. Pirmą ratą baigė didelė grupė, berods antrame, Gedimino prospekte grupės vidury, tiesiog mano trajektorijoje, matyt „prisitrynęs" griuvo jaunuolis, mačiau, kad jis nepatyręs, sukosi ant prospekto grindinio ir suprantu, kad jis iš karto kelsis bei pridarys bėdų, todėl stabdžiau ir ketinau jį apvažiuoti iš kairės, nors tai taip nepatogu, bestabdydamas mačiau, kad vaikinas keliasi ir net nežiūrėdamas bandė daryti kelis žingsnius link šaligatvio, kur jam tiesiog į kaklą rėžėsi jį iš dešinės per siaurą tarpą bandęs apvažioti dar vienas jaunuolis (jis buvo už manęs incidento momentu ir pasirinko labai blogą sprendimą), pastarasis irgi krito ir čiuoždamas dar atsitrenkė į atitvarą - beprasmis nemalonus incidentas, kurio buvo galima išvengti pasitelkus paprastą atsargumą. Dėl šios griūties man teko sustoti ir vytis pagrindinę grupę, tačiau tuo metu tai nebuvo labai pavojinga ar itin sunku - žemoje sėdėsenoje įdėjęs kiek pastangų grupę pavijau greitai. Po Luko Talačkos, Eimanto Gudiškio ir Vytauto Kaupo atakos susiformavo pabėgimas prie kurio trečiajame rate prisijungė aktyvusis Latvis Knops Kristups ir žinoma Justas Klimavičius, Marius Gadliauskas, Donatas Šertvytis bei Manatas Petrusevičius.



Pabėgimas tikrai pajėgus, tačiau, matyt dėl Latvijos sportininko buvimo jame - nedarnus, taigi jos didenybė Pagrindinė grupė trečiame rate leido jam įgyti 30 sekundžių pranašumą, tačiau matė ir kontroliavo jį. Jau po 2 ratų, neįtikėtinai greitai, pardėjome lenkti ratu atsilikusius sportininkus, vadinasi taip skyrėsi kartu startavusių mėgėjų pajėgumas. Po trečiojo rato finišo tikrąją žodžio prasme nesiorientuojančių situacijoje mėgėjų dėka įvyko mano nuomone rimčiausias incidentas - artėjant prie finišo linijos po posūkio Grupei teko greitėti ir patogiausia trajektorija driekėsi arčiau dešinio kelkraščio, tačiau čia priekyje matėsi keli ratu lenkiami sportininkai, kurie toliau įtartinai manevravo (gal būt norėjo paimti maitinimą), todėl aš žaibiškai nusprendžiau nerizikuoti ir pristabdęs pasitraukiau link kelio centro, čia pat šoniniu regėjimu išgirdau itin nemalonų skardų smūgį ir ore pamačiau besivartantį mūsų Mariaus dviratį - taip šaunūs mėgėjų manevrai trasoje išeliminavo iš lenktynių vieną stipresnių mūsų komandos sportininkų, padarydami nemenką žalą ir įrangai - priekinis anglies pluošto ratas buvo nepataisomai sulaužytas, laimei, kaip vėliau paaiškėjo Marius atsipirko nedideliais sumušimais. Čia tikrai plykstelėjau pykčiu - ir apibėriau ekspresyvių pamokymų kruša kitus dalyvius, lenkiamus ratu ir važiuojančius kaip jiems atrodo teisingiau, bet ne taip, kaip reikalauja lenktynių reglamentas. Dėl to, žinoma dabar kiek gėda. Paties incidento pavojingumą vertinau labai rimtai - susidūrimas su netikėtai sustojusiu dviratininku gali baigtis rimtai ar net tragiškai.

Po penkių ratų grupės vidutinis greitis vis dar viršijo 45 km/h, tačiau po jiems skirto  finišo nuo grupės atsiskyrė keletas 5 ratus važiuojančių jaunesnių dalyvių, kuriems nusišypsojo sėkmė joje važiuoti.



Darbas grupėje pasidarė ramesni, lygesnis, pavojų mažiau. Atotrūkio grupė buvo pasivyta tik po 7 ratų, bet ne visi mokėjo gerai skaičiuoti - priekyje liko E. Gudiškis su V. Kaupu. 8 ratas pravažiuotas gana ramiai ir visi atidėliojo veiksmus bene paskutiniam ratui. 10-ajame rate buvo imtasi aktyvesnių veiksmų, kurių pradžią aš pražiopsojau - aktyviuosius žmones pridengė ratu lenkiami sportininkai - situacija buvo neaiški. Žinojau šių lenktynių scenarijų ir maniau, kad vis tiek reikės imtis iniciatyvos norint pasižymėti protokole, tad suskaičiavau savo grupės konkurentus ir supratau, kad pagrindinėje grupėje trūksta 2 pajėgiausių, tačiau jų nesimatė ir priekyje - vien ratu pavejami sportininkai. Grupę beveik visą antra rato dalį ramiai vedė Edgaras Kovaliovas. Nusprendžiau nieko nelaukti - Žvėryne „pakilau" į grupės priekį, o pačioje sunkiausioje dalyje išsukau sunkesnę pavarą ir akimis pasitikrinau su E, Kovaliovu, kad jis manęs nepersekios nuvažiavau nuo grupės (ataka to nepavadinsi). Netrukus priekyje pamačiau ir tikslą - D. Vileniškio  nugarą - nervų sistema dirbo puikiai, net neliko abejonių, kad netrukus juos pavysiu, grupė atsiliko, tad metodiškai artėjau, tai truko sekundes, bet, rodos tęsėsi amžinybę (jeigu žinočiau kad tuo metu važiuoju tokioje geroje pozicijoje - būčiau savimi stebėjęsis). Vos tik pavijau Deividą su Rimu Petrusevičiumi, supratau, kad priekyje Latvijos sportininkas, tad jau nebegalvojau apie savo rezultatą - tikslu tapo - jis, tad nė nebandęs pailsėti užėmiau pirmą poziciją ir lygiai padidinau greitį, greitai parodžiau, kad mane pakeistų, Rimas iš karto pakeitė ir pasiūlė parsukti „vertuške" - to tada ir reikėjo keičiau, kartą, kitą ir nustebau, kad Deividas vieną keitimą praleido (vėliau supratau, kad jis buvo atsigręžęs ir matė artėjančia grupę), bet Latvis laikėsi iš paskutiniųjų - mes artėjome, bet, rodos tik po centimetrą. Čia pat posūkis į finišo tiesiąją ir mus apmaudžiai „uždengia" pagrindinės grupės sprintas, tačiau nepasiduodame ir finišuojame su pirmaisiais, bet kiek nusivylę - Latvio nepavijome (jis finišavo ketvirtas) - pritrūko tik 1 sekundės. Nors faktas ,kad grupė pavijo rodo, kad ataka buvo abejotinas sprendimas, Stengtis buvo verta - savo grupėje likau trečias, o paskutiniame rate buvau antras greičiausias dviratininkas trasoje po grupėje važiavusio Mindaugo Striškos. Po finišo su nerimu bandėme aiškintis kas nutiko Mariui - laimei jis liko sveikas. Netrukus į trasą įsiliejo Blatic Chain Tour karavanas ir mes jau tapome žiūrovais ir sirgaliais.

Iš lenktynių organizatorių girdėjau informacijos, kad lenktynėse medikų pagalbos prireikė 26 asmenims, tai toks pats skaičius kaip ir pernai, bet šiemet daugiau dalyvių ir nebuvo lietaus, taigi lenktynės buvo saugesnės. Kita mane pasiekusi informacija, kad kitąmet ketinama ruošti kitą apie 13-14 km ilgio ratą, taigi lenktynės bus kitokios.

Gera diena - geros lenktynės - gal net kiek per daug emocijų. Norėtųsi daugiau saugumo, atsargumo, ypač iš tų žmonių, kurie sporte neseniai, važiuoja pirmi - antri metai - čia reikia blaivaus proto, atsargumo ir tada visi gausime daug didesnį malonumą.

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS