Blog'as < Atgal
Aplenk laiką
Autorius: Julius Bartaševičius

Į trasą atvažiavau ryte ir tik dieną prieš sužinojęs, kad galėsiu startuoti. Varžyboms nesiruošiau, nes nemaniau, kad po savaitgalio darbų dar turėsiu jėgų startui, tačiau susiklosčiusios aplinkybės leido gauti starto vietą ir pirmą kartą pasitikrinti save atskiro starto varžybose.

Visą trasą anksčiau buvau pravažiavęs vos porą kartų, todėl ko tikėtis žinojau tik apytiksliai. 15km, per treniruotę į priekį su paprastu plento dviračiu pravažiuota per 12:30, atgal per 15, įsimintinas trasos gale esantis kalnas ir pora perskaitytų straipsnių apie atskiro starto strategijas buvo visa informacija kurią užfiksavau prieš varžybas. Ant atskiro starto dviračio pirmą kartą atsisėdau likus porai valandų iki starto, todėl daug iš savęs nesitikėjau- tikslas buvo įtilpti į 25 minutes.

Nuo pat ryto stebint startuojančius buvo galima jausti artėjančią savo starto valandą bei kitų dalyvių jaudulį. Įdėmiau stebėdamas savo komandos draugų laikus (iš viso „FOCUS Vilnius" komandos narių startavo 13) ir palaikydamas juos finiše, sulaukiau finišuojančio Vitalio. Kitas jo dviračiu startuojantis būsiu aš, todėl nuo jo finišo  prasidėjo mano asmeninis pasiruošimas ir didėjantis prieš startą jaudulys. Padarius dalį apšilimo ir „susidraugavus" su dviračiu dar atsirado mažų darbelių varžybų organizaciniais klausimais (varžybas organizavo „FOCUS Vilnius" ir MTBF) ir kaip pastebėjau, tai ne tik nesutrukdė, bet leido nusimesti dalį varžybinio jaudulio. Paskutinį kartą pasivažinėjau link Kryžkelio ir grįžęs prie starto buvau pakviestas užimti savo poziciją ir pasiruošti dvidešimt penkiom minutėm išbandymo.

Startavęs nusprendžiau laikytis prieš startą pasiskaičiuoto vidutinio greičio apie 37km/h- taip trasą turėčiau pravažiuot per 24:30, kas man atrodė visai įmanoma. Pirmame trasos ketvirtyje važiuoju ramiai, nespausdamas galiu lengvai pasiekti 40km/h lygioje vietoje. Atiduodamas daugiau jėgų įkalnėse ir ilsėdamasis nuokalnėse kas pora minučių pasitikrinu savo sėdėseną- nuleisti pečiai, šiek tiek žemyn palenkta galva, atpalaiduota viršutinė kūno dalis ir sėdėjimas ant pačio sėdynės priekio leido man jaustis puikiai ant M dydžio rėmo. Už manęs važiuojantys Arūnas su Aurimu nuolat skatina ir tai yra didžiulis pliusas dėl ko verta atstovauti komandą.

Fotografas Arturasz.lt

Privažiuoju apsisukimą, visus iki tol buvusius kalniukus įveikęs be jokio vargo. Apsisukinėju ypač atsargiai- TT dviratis yra itin nepatogus tam, o ir padarius klaidą nusiversti galima. Čia pamatau, kad už manęs maždaug 50s atsilieka E. Kovaliovas („Top Team"). Laikas iki apsisukimo- 11:28, bet aš to nežinau, nes vis nesiryžtu pakelti rankų nuo aerobarų ir vietoj rodomo kadenso pasirinkti laiko rodymą ar distanciją. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo didelė mano klaida.

Pirmasis kalniukas po apsisukimo- mano nemėgstamiausias. Per treniruotę jis mane „nužudė" ir dabar tai buvo vieta, kuriai taupiau labiausiai ir kurioje norėjau paspausti, nors žvilgtelėjus į greitį toje vietoje jis buvo nukritęs iki 27 ar 30km/h. Manau, kad būtent šitoje vietoje bei pačiame finiše mano pulsas buvo maksimalus- prastai veikiantis pulsometras užfiksavo 199 maksimalų pulsą, nors momentinių reikšmių aš ir nemačiau (nebuvo galimybės pritvirtinti pulsometro prie vairo). Užlipęs ant kalniuko supratau, kad 37km/h vidutinio greičio laikymas yra žymiai mažesnis negu turėčiau važiuoti ir pradėjau spausti į kiekvieną įkalnę. Vis pasitikrindamas sėdėseną girdžiu Arūną šaukiantį spaust dar labiau. Aš tai sugebėčiau, bet nežinau kiek dar liko iki finišo ir nenoriu išsitaškyti per anksti. Jis pasako, kad čia paskutinis kalniukas (aš to nuoširdžiai nežinau) ir aš spaudžiu, bet vis dar ne iki galo. Laukiu paskutinio posūkio prieš finišą šimtaprocentiniam atsidavimui, bet jo vis dar nematyt, todėl taupausi. Po kiek laiko mane pasiveja E.Kovaliovas ir prieš pat paskutinį posūkį aplenkia. Čia suprantu, kad prašoviau su taupymusi, nes finišas jau matosi, o aš dar jaučiuosi nepakankamai blogai. Per vėlu.

Fotografas Remigijus MB klubas


E.Kovaliovas važiuoja dešine puse už 5-10 metrų, o aš stengiuosi kiek galima kairiau, kad po to nebūtų kaltinimų dėl oro kišenės išnaudojimo. Pradedu spausti iš visų jėgų, mane aplenkęs sportininkas artėja ir finišą vis dėl to kertu pirmesnis. Iškart apima bloga nuotaika dėl per geros savijautos- to, ko po asmeninių lenktynių tikrai negali būti, jeigu atiduodi viską. Antrą trasos pusę pravažiavau per 11:22 ir  pirmų tokio tipo lenktynių bendras laikas- 22:50. Daug geriau negu tikėjausi, bet ir silpniau negu galėjau.

Kaip jau sakiau, varžyboms nesiruošiau ir jos nebuvo mano kalendoriuje, tačiau tai nebuvo didžiausia klaida. Didžiausia „vaikiška" klaida manau buvo būtent bandymas neprarasti patogios sėdėsenos ir „žaisti" su kompiuteriuku perjungiant jį į distancijos režimą, kas būtų daug naudingiau negu kadensas, kurį beje visoje trasoje palaikiau apie 95 ar 100. Gaila, kad neturėjau galimybės matyti pulso, nes tai būtų išsigelbėjimas- žinau, kad važiuoti su aukštesniu negu 95% MHR pulsu galiu daugiau negu pusvalandį. Na o trasos nežinojimas taip pat atėmė daug laiko, to paskutinio posūkio ieškojimas ir per ilgas delsimas spausti iki galo.

Padariau daug klaidų, bet būtent jų analizavimas padaro tave greitesniu. Didžiulis dėkui visai „FOCUS Vilnius" komandai- už palaikymą, už paskolintą dviratį, už pasitikėjimą ir už organizaciją. Sveikinu mūsų nugalėtojus ir laukiu kitų metų, kad galėčiau su ta pačia komanda gerinti savo rezultatus.  

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS