Naujienos < Atgal
2015 m. sezono analizė (2 dalis)
2015-12-13 16:24:44

Kokios 2015 metais Plento dviračių varžybos buvo įspūdingiausios?

 

2015 metų plento dviračių lenktynių sezonas FOCUS Vilnius komandai buvo ypatingas – komandos narių gretas papildė stiprūs jaunių grupės dviratininkai, iškovotos net 57 prizinės vietos amžiaus grupėse ir trys absoliučios komandos pergalės komandų įskaitoje, dvi antrosios vietos, trys trečiosios vietos.

FOCUS Vilnius komandos nariai dalyvavo visose šio sezono plento dviračių varžybose, kurių šiais metais Lietuvoje buvo net 13. Pasibaigus sezonui, kai mėgstamus treniruočių plentus  merkia lietus, košia vėjai ir stingdo šaltis, prisiminkime didžiausią įspūdį komandos nariams palikusias, daugiausiai jėgų ir ištvermės pareikalavusias varžybas.

 

Marius Ratkevičius, veteranų nuo 30 m. grupė:

„Įsimintiniausios buvo Transcontinental 2015 varžybos, nes truko beveik 17 parų ir vyko skersai Europos – nelabai daug kas gali prilygti įspūdžiu.“ Daugiau apie tai skaitykite straipsniuose: Po ištvermės žygio – cepelinai oro uoste; M.Ratkevičius įveikęs 3800 km pasiekė Transcontinental lenktynių finišą; M.Ratkevičius – apie Transcontinental sunkumus, patarimus ir pinigus; Susipažinkite su žmogumi, laimėjusiu daugiau kaip 4000 km lenktynes, miegant tik tris valandas per parą .

Tomas Mateliūnas, veteranų nuo 30 m. grupė:

„Labiausiai patiko ir padarė didžiausią įspūdį Kaišiadorių-Elektrėnų turas. Tai buvo pirmos daugiadienės varžybos mano sportiniame gyvenime. Šių varžybų metu supratau, ką jaučia dviratininkai profesionalai dalyvaudami daugiadienėse lenktynėse. Mane tai labai sužavėjo ir buvo didelis emocinis postūmis sportuoti, puiki motyvacijos priemonė :)

(Tomas Mateliūnas 4 dviratininkų atakoje Kaišiadorių lenktynėse antrąją Turo dieną)

Marius Stasiūnas, elito grupė

Jau antrus metus (tiek, kiek sportuoju) įspūdingiausiu laikau plento taurės Kačerginės etapą, nes jame pavyksta pasiekti geriausią asmeninį rezultatą varžovų bei komandos narių atžvilgiu. Įdomiausia trasos dalis - du pakilimai rato pabaigoje, kuriuose vyksta pagrindinis išbandymas „kas užlips šviežesnis?“. Žinojimas, kad trasoje nesutiksi kokio nors autobuso ar nepatenkinto vairuotojo, bandančio išvažiuoti iš parduotuvės stovėjimo aikštelės ar kiemo, suteikia šioms varžyboms savotiškus egzotikos ir laisvės prieskonius. Trasa mano akimis nėra reikalaujanti gerų techninių įgūdžių, nes neturi sudėtingų (greitų) posūkių, kliūčių ar blogesnės kelio dangos ruožų. Tai žymiai supaprastina priešvaržybinį įsivaizdavimą kur ir kaip važiuosi. Labiau patyrusiems sportininkams gali pasirodyti nuobodoka, bet man, kaip dar pradedančiajam - kaip tik – viskas konkretu ir aišku, todėl galima labiau koncentruotis į organizmo atsistatymą po sunkesnių atkarpų ir atidžiau stebėti varžovus.

Šių metų etapą pravažiavau be nesklandumų. Kai reikėjo, užteko motyvacijos pasistengti, įkalnėse netrūko oro (tiesa, likus ~4 ratams, minant atsistojus, jau pradėjo traukti kojų raumenis). Visas varžybas važiavau didelėje grupėje, kurioje apsidairęs vis išvysdavau žymiai pajėgesnių už save sportininkų, apimdavo geros emocijos. Finišas niekada nebūna lengvas, tačiau šiame etape jis reikalauja prisiversti minti dar stipriau, kai, atrodo, jau nebegali. Įsivaizduoju, kad pirmesni turėtų atminti tie, kurie sugeba greičiau atsistatyti po pirmosios įkalnės. Rezultate – sugebėjau aplenkti kelis įskaitinius komandos narius, kurie visuose etapuose atvažiuodavo pirmesni. Žodžiu, motyvacijos po tokių varžybų turėtų užtekti ir visai žiemai :)

(Marius Stasiūnas kopia į "Makuškę" - taip vadinamas status kalnas Kačerginės etapo trasoje)

Vitalis Vareikis, veteranų nuo 40 m. grupė, taip pat dalinasi savo įspūdžiais:

Nepaisant, kad visas šias plento varžybas važiavau ne pirmą kartą, net trejos varžybos 2015 metais man suteikė daug naujų emocijų ir paliko puikų įspūdį.

Kaišiadorių turas – ramios, gražios ilgiausios sezono varžybos geru oru. 140 km lenktynės vyko po išvakarėse vykusių 100 km Elektrėnų lenktynių, todėl jautėsi nuovargis. Džiugino dalyvių gausa, sustiprėjusių mėgėjų gebėjimas pirmą ratą ilgai važiuoti vienoje didžiulėje grupėje. Esu iš tų, kurie nemėgsta ir negali pradžioje veikti grupės priekyje, tad pirmiesiems kilometrams ieškau ramios vietos grupės viduryje. Tą kartą tikrai jautėsi nervingumas grupėje – dalis dalyvių tikrai džiaugėsi savo gebėjimu važiuoti grupėje. Nuo pat starto nuvažiavo pakankamai pajėgus ir didelis pabėgimas, nors buvau tikras, kad jis bus „pagautas“. Man neparankus scenarijus, jeigu dalyviai į pabėgimą „keltųsi“ mažomis grupelėmis – po 2-3 sportininkus. Intuicija leido nuspėti lemiamą lenktynių momentą – tai buvo tarsi mažas stebuklas – protas pasakė, kad pasisukus į šoninį vėją, turėtų susiformuoti ešelonas, tačiau kūnas priešinosi bet kokioms pastangoms kažką daryti, tiesiog prisiverčiau prasibrauti į grupės priekį ir trumpai „pavesti“ – vos tik tai padariau, mane pakeitė Deividas Vileniškis, Tomas Vaitkus ir... baigėsi miškas – atsivėrė šoninis vėjas, tempas pakilo ir... atsidūriau pirmajame lemiamo pabėgimo ešelone. Tomas Vaitkus galingai vedė grupę ties vidurio linija, tad už jo saugiai galėjo pasislėpti tik 5-6 žmonės, todėl turėjai būti tarp jų ar formuoti antrą ešeloną („vertuškę“) – net nekilo minčių daryti ką kitą – privalėjau būti pirmajame ešelone – tolimesnė lenktynių eiga man buvo aiški. Grupė beregint trūko ir mūsų ešelonuose pasiliko apie 20 žmonių. Jaunių, jaunučių pavieniai pabėgimai buvo „susirinkti“ per pirmas 5 darbo minutes. Jų bandymai užsikabinti ir „pasėdėti ant rato“ buvo bevaisiai būtent dėl mėginimo „pasėdėti ant rato“–  2-3 minutes pavažinėję po kelkraštį jie „nuplaukė“. Sukantis ešelonui („vertuškei“) reikia bet kokią kaina dirbti jame, nes kelios sekundės skausmo priekyje atperkamos minute poilsio, o sėdėdamas už ešeloną uždarančio dviratininko esi užpučiamas, tad privertas laikytis ant kelio ribos ir net išvažiuoti į kelkraštį – tai vargina. Mano patarimas – jeigu nėra jėgų „pasisukti“ ešelone, kelias minutes itin žemoje sėdėsenoje pasėdėti už ešeloną uždarančio dviratininko – tiesiog už jo nebūtinai keliaujant į kelkraštį, o pasitaikius pirmai galimybei įsilieti į darbą. Graudžiai ir juokingai atrodo nelaimėlis žūtbūt bandantis „kabėti“ gale. Ne veltui pasipiktinimą sukelia tokio naujai iškepto „profo“ bandymas atsisėsti į atsilaisvinusią vietą pirmo ešelono gale, kai protingi ir patyrę pradeda formuoti antrą ešeloną – jame darbas būtų dar lengvesnis, nes po keitimo tave dengia ne tik tavo, bet ir priekyje važiuojančio ešelono žmonės. 

Malonu, kad neapsiribojome trumpa greita atkarpa ir darbas buvo tęsiamas, pabėgimas, turėjęs apie 4 min. pranašumo buvo „pagautas“ per 20 min., tuo neapsiribota, nuvažiavome taip, kad leidome sau sustoti gamtinių reikalų 2-3 minutėms.

(Pabėgimas pavytas, tačiau darbas ešelone tęsiamas)

(Persvara tokia didelė, jog galima nerizikuojant pasipildyti gėrimų atsargų bei sustoti gamtinių reikalų)

 

Paskutiniuose 20 km su Simo Kondroto ataka prasidėjo lemiamas etapas, kur visi vaidino savo vaidmenis, siekė savų tikslų. Negaliu nepasakyti komplimentų Rimui Petrusevičiui, kuris atakavo ir dirbo siekdamas laimėti lenktynes mano amžiaus grupėje. „FOCUS Vilnius“ važiavo atsargiai, tačiau aktyviai iki pat finišo –  kai Tomas išbandė save atakoje, tuo tarpu Marius, ir Tadas kuo puikiausia atvežė mane iki Rimo, kad suteiktų galimybę kovoti sprinte. O ir sprintas pavyko

 

Šiaulių lenktynės – dalyvavau šiose lenktynėse 5 kartą ir jos yra kokybiškiausios Lietuvoje plento varžybos vertinant organizavimą ir dėmesį dalyviams bei konkurenciją – jau pirmaisiais metais jos paliko puikų įspūdį ir kokybė išlieka puiki. Šiais metais jose nekankino kaitra, netruko intrigos, buvo daug atakų ir varžytis buvo malonu. Sulaukėme vertų konkurentų iš Latvijos ir nors man nesisekė laiku reaguoti į įvykius, finišas pavyko 

(Antrus metus iš eilės laimėtas finišas iš grupės)

Velomaratonas – iš tiesų turėjau mintį, kad Velomaratone galima nugalėti – žinau kodėl, žinau kaip – tam reikia tinkamai pasiruošti ir sulaukti tinkamo aplinkybių sutapimo. Kadangi Velomaratono metu dažnai vyksta Baltic Chain Tour lenktynės ir kelios kitos varžybos (ne 2015 m.), Velomaratone konkurencija paprastai gana maža (2015 m. vis tik dalyvavo 5 itin pajėgūs sportininkai), pavasario – vasaros lenktynėse išvargę jauniai jau įveikiami, o niekas nevertina ir nebijo „senių“, tad puiki proga pasirodyti puikiai. Velomaratono trasa palanki 80 kg sveriantiems sportininkams – jiems santykinai lengva įveikti bruką, T. Kosciuškos gatvės kalnas jiems nepavojingas, nes nepakankamai status ir ilgas, kiek pavojingesni 180 laipsnių apsisukimai. Jeigu ne posūkis prieš finišą ir posūkis į Mindaugo tiltą, trasa man būtų ideali. Velomaratonas visada kupinas atradimų ir galimybių – 2014 m. buvau šeštas po Edgaro Kovaliovo, Ramūno Navardausko (!!!), Justo Klimavičiaus, Eimanto Gudiškio ir svečio iš Latvijos – man šios pavardės įspūdį daro. 2013 m. nepaisant likus 2 ratams pradurtos padangos – atsilikau labai ne daug, 2012m. driftingo lietuje gebėjimais finišo rate juokinau kolegas. Šiose lenktynėse man neblogai sekasi kas antrus metus, taigi sėkmingi metai turi būti poriniai, o šiais patyriau puikių emocijų, kai paskutiniame rate Andrejaus Dolgovo iniciatyva, neturėdami ką prarasti „užkūrėme pirtį“ aptingusioje grupėje. Lenktynės puikios, ne tik kai pasiseka, bet ir kai gauni gerą pamoką, o mokytis visada yra iš ko – Lietuvos mėgėjų sportas keičiasi ir nebūtinai prognozuotas logiškas scenarijus išsipildys – 2015 m. Velomaratone gal ir buvo galima spėti, kad paskutiniuose ratuose, Rimas Petrusevičius neatlaikys profesionalų pabėgimo tarpusavio atakų, bet sunkiu darbu pabėgime pelnytos persvaros jam užteko pelnytai pergalei, nes grupė nesugebėjo pavyti išsekusio bet kovojančio iki galo dviratininko. Kai suvoki, kad tiesiog pražiopsojai savo konkurentus, reikia tiesiog pabandyti pademonstruoti viską, ką gali  (kaip tada pasiūlė A. Dolgovas – „išsitaškyti“), jeigu ir nesukursi stebuklo – didžiuosiesi savo pastangomis.

(parengė Laura Kinkaitė, Vitalis Vareikis)

Šis straipsnis iliustruotas profesionalių fotografų, tiek mėgėjų fotografijomis, kurie sunkiai dirbo lenktynių trasų kelkraštyje ir pasidalino savo darbais internete. Fotografijų autoriai Remigijus Būgas, Giedrė Streikauskaitė, Saulius Baniulis, Kaišiadorių dviračių turizmas, Laikraštis Naujasis Gėlupis ir kiti autoriai, kuriuos sunkiau identifikuoti, ir kuriems mes labai dėkingi.

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS