Blog'as < Atgal
Dviračių kultūra Kalifornijoje
Autorius: Julius Bartaševičius

Nuo rugsėjo gyvenu Newport Beach mieste, Kalifornijoje. Čia pakliuvau per studentų mainų programą ir iš lietingojo Glazgo Škotijoje persikrausčiau į visišką priešingybę, ne tik klimato prasme, bet ir dviračių kultūros.

Dviračiai ir dviratininkai

Dviratininkų čia- ypač daug. Gatvėse juos matau kiekvieną dieną, tačiau nereikia pamiršti, jog čia ir žmonės tankiau gyvena. Patys dviratininkai labai skirtingo lygio. Yra žmonių, turinčių lycra aprangą ir važinėjančių savo malonumui, ar formai palaikyti. Juos dažnai galima atskirti iš prie šalmo tvirtinamus galinio vaizdo veidrodėlių. Dažniausiai tai- pagyvenę žmonės. Tačiau tokių tikrai daug. Kiti- ką mes pavadintumėm mėgėjais sportininkais. Amžius labai skirtingas, nors daugiausia- vyresni. Manau dėl to, jog čia studentai gyvena tik tol, kol mokosi, o pačiam universitete dviračių sportas ne itin populiarus (28000 studentų, dviračių klube gal 30-40 narių).  Vis dėl to, šalimais esantis miestas Huntington Beach- banglenčių sostinė. Būtent ten ir suka visas jaunimas (dar irklavimas populiarus).

Orange County- vienas turtingiausių Kalifornijos regionų, todėl ir dviračiai ir mašinos tą prabangą gerai atspindi. Pirmą mėnesį čia būdamas dar atsukdavau galvą į kažkieno high-end‘inį Cervelo, tačiau dabar jau nebestebina. Kalnų dviračio „hardtailo“ nemačiau- tik „fullai“. Jeigu kažkas patenka į mano minėtą mėgėjų sportininkų kategoriją, dviratis bus arba labai aukšto lygio aliuminis, arba karbonas. Vienas populiaresnių gamintojų- Trek. Tačiau galiu pasigirti, kad mano dviratis (buvęs Mariaus Focus Cayo, mėlyno dažymo) vis tiek susilaukia daugiausiai komplimentų:]

Na, o jei nekalbant apie sportą, tai pats populiariausias dviračių tipas- beach cruiser. Vienos pavaros, lenktu vairu, patogia sėdyne ir storom padangom. Dažnas aksesuaras - banglentės laikiklis prie bagažinės. Yra dar žmonių, kurie tuos savo cruiserius tiuninguoja - prideda lempučių daug, iškelia vairą (kartais ir aukščiau negu pečiai), prideda visokių lipdukų ir kitų menkniekių.  

Eismas ir keliai

Beveik visi pagrindiniai keliai, įskaitant ir Pacific Coast Highway greitkelį, besitęsiantį per visą vakarinę Amerikos pakrantę, turi dviračių juostas. Jeigu gatvės šone yra parkavimo vietos, dviračių juosta arba tvarkingai pasitraukia link gatvės vidurio, arba dviratininkams leidžiama užimti visą pirmą juostą. Tada tenka važiuoti pačiu pirmos juostos centru dėl dviejų priežasčių. Pirma- jeigu važiuosi visai dešinėje, šalia priparkuotų mašinų, kažkam priekyje staiga atidarius duris nebus kur dingti. O kita - nors vairuotojų požiūris į dviratininkus čia labai geras ir dažniausiai jie būna labai mandagūs, tačiau kartais atsiranda ir tokių, kurie nori tave aplenkti, palikdami vos pusmetrį ar mažiau tarp jų mašinos ir tavo vairo.

Įdomu tai, kad Amerikoje populiarios sankryžos, kur visi keturi keliai turi „STOP“ ženklus ir pirmas važiuoja tas, kuris pirmas sustojo. Tačiau dažniausiai dviratininkus vairuotojai stengiasi praleisti pirmus ir tada įvyksta „perdėtas mandagumas“, kai visi vieni kitiems rodo važiuoti ir kyla sumaištis. Tačiau čia nemačiau dar nė vienos avarijos sankryžose, todėl tikriausiai ta sistema, nors ir teoriškai chaotiška, tačiau praktiškai veikia.

Kelių kokybė - nuo geros iki puikios. Kartais tenka lengvai pasikratyti ar vengti akmenukų šalikelėse (ypatingai važiuojant Pacific Coast Highway), tačiau dažniausiai viskas labai švaru ir lygu, net mažesnėse gatvelėse, vedančiose į akligatvį.

 

Mašinų mėgėjams čia bus tikrai malonu važinėti. Kaip jau minėjau, vietinę prabangą atspindi ir mašinos, tad grįžus nemanau, kad kokia nors mašina mane galės nustebinti. Kiekvieną dieną važiuodamas į universitetą pravažiuoju McLaren ir Ferrari salonus. Nissan GT-R ar Porsche 911 - kasdienybė. O savaitgaliais visi išsitraukia ir šventinius trečio - ketvirto dešimtmečio antikvariatus, idealiai atrestauruotus ir išlaikytus. O šiandien mačiau ir VW Golf limuziną- kažkaip sugebėta prailginti kėbulą ir gale įkurti kupė. Vienu žodžiu pasižvalgyti į pravažiuojančius yra malonu.

Šiaip pats kraštovaizdis gan greitai nusibosta. Yra du įdomūs objektai- vandenynas ir tolumoje esantis kalnynas. Visa kita- vienodi namai arba geltoni, sausi parkai. Tačiau reljefas įdomus- jeigu yra noras, galima per 50km surinkti 1000m pakilimo, gal ir daugiau. O lygumų treniruotę padaryti ir lengva, nes palei krantą kelias pakankamai lygus.

Oras

15 lietingų dienų per metus, tokia manau būtų teisinga statistika. Saulė kiekvieną dieną, o taip pat ir vėjuota- nuo vandenyno pastoviai pučia. Įdomu, kad įlindus giliau į žemyną kokius 10km., temperatūra gali pakilti per 5 laipsnius. O dėl daugybės mažų kanjonų vėjai irgi pačiam žemyne labai nenuspėjami. Tačiau kartais erzina, kad jeigu nespėji grįžti iki saulėlydžio, tai temperatūra krenta per 10 laipsnių, beveik momentaliai. Tad aprangą reikia rinktis atitinkamai. Ir nepamiršti nuo saulės kremo, nes išvažiavus kovo pradžioje į treniruotę nudegiau rankas ir kojas kaip kad Lietuvoj gegužės gale.

Apibendrinant - jeigu tik yra motyvacijos ir laiko treniruotis 12 mėnesių per metus- mielai prašom. Man ji atsirado tik vasarį, todėl dar į varžybas nebuvo tikslo važiuoti, bet galbūt pavyks kur nors sudalyvauti. Tada bus kitas įrašas.

Su pavasariu, kolegos!

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS