Blog'as < Atgal
2012 m. Vilniaus Velomaratonas
Autorius: Julius Bartaševičius

Šūvis ir startas! Antrą valandą 600 žmonių grupė pajudėjo nuo Seimo rūmų Gedimino prospektu link Katedros. Labai greitai, jau ties Kudirkos aikšte atsiskyrė aiškus varžybų peletonas - apie 150 dviratininkų, didelė dalis pažįstami iš veidų ar aprangų. Aš, startavęs su 122 numeriu iš trečio gardo taip pat peletone. Prie Mindaugo tilto jau girdisi pirmieji prakolai bei techninės bėdos- liūdna kažkam varžybų pradžia. Po posūkio į upės gatvę jau galima ir apsidairyti. Aplink šviečia daug naujutėlaičių „FOCUS Vilnius" komandos aprangų su savininkais - Laura su Tatjana, Aurimas, iš galo visus pasivijęs Povilas. Grupės priekyje - Vitalis, Marius, Danas, Rasa bei Tadas. Vedamas didžiulis tempas (lyderių pirmo rato vidutinis- apie 47km/h) ir nepajėgūs jo palaikyti jau atskirti antroje grupėje - apie 50 žmonių nuvažiavo kartu su visų grupių favoritais. Tarp jų gal 6 mūsų komandos nariai bei daug aprangų iš Velomanija-Niskama, Velostreet-Fuji Team komandų. Na o mano varžybos tęsiasi antroje grupėje ir antrame plane - kovojama yra tik dėl žemesnių nei podiumas vietų.

Pirmas ratas praėjo sklandžiai, dirba daug žmonių, griūčių nepasitaikė, o ir atsilikimas nuo lyderių matematiškai patrauklus- apie 40 sekundžių, kas suteikia galimybę per 10 ratų būti neaplenktiems ratu. Gedimino prospekte pasistumdoma dėl pirmesnių vietų grupėje, kažkas stipriai pravažiuoja į priekį ir grupė greitėja. Bėgliai nepaleidžiami, o ir buvo jų nedaug - pavyti lyderių grupę jau per vėlu, o kažką kolektyviai planuoti niekas per daug nesistengia. Kiekvieną posūkį lydi sprintas ir pulsas vėl užkyla. Važiuojant per dieną prieš „sutvarkytą" Žygimantų gatvės sankryžą girdi savo rėmo riksmus, kai į jį daužosi grandinė ir kaimyno maldas bei prašymą padėti išsaugoti sveikus karboninius ratus. Aplinkui daug žiūrovų, bet dairytis nėra kada - glaudus važiavimas reikalauja ypatingai daug dėmesio. To kažkam pritrūksta važiuojant Goštauto gatve - dešinėje už poros metrų griūtis ir per nugarą nueina šiurpuliukas jaučiant kolegų diratininkų skausmą.

Trečias ratas ir vėl Gedimino prospektas. Prisimeni prieš pat varžybas patikrintą prognozę, kad turėtų smarkiai lyti ir praeitų metų vaizdelį ant šlapio prospekto grindinio, kai griūtys sekė kiekviename rate. Pasidžiaugi, kad šiemet praeitų metų rekordo jau nesumušim ir stoji į priekį. Atidirbi į kalniuką, pailsi nuokalnėje. Karts nuo karto pasitaiko žmonių atkritusių nuo lyderių grupės, bet vienetai. Daug blogiau buvo važiuojant Upės gatve ties Baltuoju Tiltu- ratu lenkiamas lėtesnis mėgėjas, važiuojantis viduriu kelio. Vieni šaukia „Į dešinę!", jam iš dešinės šaukia "Nevažiuok į dešinę, užmuši mus!". Galiausiai, visų baimei, jis atsiduria pačiame grupės centre ir aš iš šono stebiu, koks stresas jam važiuoti. Ačiū Dievui, viskas baigėsi laimingai, tik forumas plyšo skundais ir prašymais kitamet stabdyti lėtesnius dalyvius.

Ketvirtame rate vyksta mano varžybų kulminacija. Prie pat maitinimo punkto patenku į griūtį. Grupės viduryje griūna žmogus, kažkas bando išvengti susidūrimo ir kerta į kairę, kur važiuoju aš - virstu, sulėtintai trenkiu galvą į asfaltą ir susiriečiu saugodamasis už manes besiverčiančio dviratininko.



Keista, kad grupės saugumui būtent toje trasos vietoje nepakako nei mažo greičio (įkalnė), nei iki begalybės plataus kelio. Šalia stovėjęs draugas atbėga man pagelbėti užsidėti nukritusią grandinę ir stumteli mane į priekį. Pradedu važiuoti jausdamas du stiprius nubrozdinimus ant kairio peties ir klubo, bet minti galiu. Tačiau iš penkių kritusių esu vienas, o grupė jau nuvažiavo. Ji dar matymo lauke, bet dvejonės „Baigt ar nebaigt varžybų?" ir skausmai sunkina padėtį. Ką gi, bandyti reikia. Įjungiu sunkesnę pavarą, sudedu dilbius ant vairo ir kenčiu. Tada pagalvojau, kaip gerai būtų turėti komandos automobilį su mechaniku ir jo „nematomu"raktu, padedančiu pasivyti grupę nelaimės atveju... Akimirką atrodo, kad kažkiek priartėju, bet vis dar grupėje vykstantys „posūkių sprintai" labai nemotyvuoja. Rato pabaigoje atsilieku nuo jos jau 35 sekundes. Kitą ratą važiuoju taip pat vienišai ir be vilties pasivyti, rato gale prisideda dar 15 sekundžių. Bekeikdamas save, kad nepaskubėjau gaudyti grupės vos tik atsisėdus ant dviračio, matau pro šalį pravažiuojančius pabėgusius lyderius- jau žinau, kad važiuosiu ratu mažiau.

Septintame rate už Mindaugo tilto sustoju pasitikrinti barškančio galinio rato. Taip bestovintį mane užklumpa ir trečia grupė, dėl ko aš dar labiau spjaudausi kraujais ir dabar bandau pasivyti juos. Pavyksta, pagaliau galiu pailsėti. Niekas nesidrasko, padirba, o grupė nedidelė, gal 15-20 žmonių. Aštuntam rate mus pavyja ir lyderių peletonas, su jais kiek pavažiuojam, bet visi galiausiai neatlaikom.



Situacija keičiasi tik devintame rate. Prie maitinimo punkto išmetu visas gertuves ir pasiruošiu paskutiniam pasidraskymui. Žvėryne atakuoja trys žmonės ir juos paleidžiam. Tačiau kadangi visą laiką atstumas iki jų išlieka gal 50m, nusprendžiu persikelti pas juos. Be vargo prisijungiu prie jų trijulės ir už apsisukimo Goštauto gatvėje už Statoilo dar kartą atakuoju iš paskutiniųjų. Vis atsisuku ir matau, kad toli nepabėgsiu- atstumas ne daugiau nei 20m. Paskutinis posūkis, aš sprintuoju ir man iš dešinės puse sekundės greitesnis varžovas finišuoja. Mano rezultatas- V21 grupėje likau 42 su vidutiniu 39km/h greičiu. 

Varžybos buvo įdomios, tik gaila, kad griūtis apkartino reikalus. Jeigu galėčiau ką nors pakeisti buvusiose varžybose, tai pirmiausia stengčiausi kiek galima važiuoti grupės pradžioj, o gal ir bandyti suorganizuoti pabėgimą - lengvas būdas išvengti griūčių. Taip pat po griūties turėjau skubėti vytis grupę ir mažiau dvejoti, gal būčiau ir pavijęs tada. Svarbu kitose varžybose tai atsiminti. Sveikinimai „FOCUS Vilnius" komandai iškovojus keturias podiumines vietas ir sėkmės kitame Velomaratone!

< Atgal

Mums padeda
Mums padeda VIDINIS